Vieša paskaita 2014.11.06 Vilniaus Mokytojų namų Svetainėje
Kalbėsiu apie tuos ypatingus sapnus, kuriuose sapnuojantysis regi ir jaučia jam teikiamą paramą, pagalbą, patarimus, net gydymą. Pagalbą pasiūlo žiniuonės, mirusieji artimieji, nepaprasti gyvūnai, dieviškų galių turinčios būtybės, šventos sapnuotojui figūros. Kartais pats sapnuotojas teikia pagalbą, bendraudamas su mirusiaisiais bei sergančiais šeimos nariais. Dažniausiai šie sapnai pasižymi ypatinga nuotaika, įstringa, įsirašo kaip ypatingi gyvenimo įvykiai. Būtent šiuos sapnus labiausiai linkę pasakoti vieni kitiems šeimos nariai, ypač jei juose dalyvauja mirusieji. Beveik visada bent vieną tokį ypatingą sapną išgirstu sapnų seminaruose, dalyvaudama radijo laidose ar po paskaitos apie sapnus.
Psichoterapijos proceso kontekste nėra sunku paaiškinti tokius sapnus, kuriuose sapno Aš gauna paramą iš psichologo, o kartais konsultacijai atsiveda ir savo šeimos narius. Juk žmogus kreipiasi krizėje ir viliasi gauti pagalbą iš psichoterapeutės, viliasi pagydyti savo sunkius santykius su šeimos nariais ar vidinius kompleksus, susijusius su jais. Tuomet sapno vaizdinys atitinka tikruosius kliento lūkesčius, o kartu atspindi emocinį santykį su specialiste. Štai moteris sapnuoja atėjusi pas savo psichoterapeutę į namus, sėdi kartu su ja už stalo, kalbasi, guodžiasi, jaučiasi rami ir atsipalaidavusi. Nesunku suprasti, kad greičiausiai šis vaizdinys reiškia užsimezgusį palankų santykį, gerą savijautą kabinete, saugų atsipalaidavimą, kuris gali teigiamai paveikti visą psichoterapijos procesą. Tačiau gali būti, kad terapeutė sapne įgyja visai kitą pavidalą, ir tiek sapno emocinis poveikis, tiek jo vaizdiniai sukrečia žymiai labiau nei įprasti.
Moters sapnas: „Aš jurtoje, lauke šaltis, o viduje šilta, dega ugnis. Sėdi sena jakutė žiniuonė. Aš labai sergu, man labai bloga, mane čia atvežė gydyti. Aš išrengta guliu, o ji išvirusi žolių nuovirą mane visą juo trina ir šnibžda užkalbėjimus. Verkiu ir meldžiu man padėti, nes man labai bloga, labai smarkiai verkiu.“
Šis sapnas iškilo sunkiu moteriai metu, kuomet pašlijo santykiai su geriančiu vyru, šeimoje iškilo sunkumų su finansais, ji pradėjo savarankiškai dirbti, tačiau tuo pat metu turėjo toliau rūpintis savo 4 mažais vaikais. Moteris jautėsi itin pažeidžiama, nerimastinga, kupina nevilties. Ne tik gyvenime, bet ir psichoterapijoje ji neretai jautėsi nesuprasta, nepriimta, nes vaikystėje buvo turėjusi traumuojančią patirtį su savo pačios mama. Vadinamasis negatyvus motinos kompleksas trikdė jos savęs jausmą, iškreipė savęs ir kitų vertinimą. Sapnas iškilo kaip kompensuojantis moters sunkius išgyvenimus, žiniuonė įkūnijo gydančią ir priimančią motinišką energiją, kuri jai buvo gyvybiškai reikalinga, būtent – Senos Išmintingos moters archetipą. Čia moters sąmonė prisilietė prie kolektyvinės pasąmonės klodo, peržengiančio asmenines patirtis. Ne kartą ir šiose viešose paskaitose esame kalbėję apie archetipus, sudėtines giliausias pasąmonės struktūras. Jungiškasis psichoanalitikas Murray Steinas, kuris apibendrina Karlo Gustavo Jungo atradimus vienoje savo knygų „Jung‘s Map of the Soul“, sako tiesiai šviesiai: būtent archetipai yra pirminiai psichinės energijos ir patirties modeliavimo šaltiniai. Iš jų kyla psichiniai simboliai, kurie sutelkia energiją, ją struktūruoja ir galiausiai lemia civilizacijos ir kultūros kūrimą. Asmeninėje psichoterapijoje jie vaidina itin svarbų vaidmenį, iškildami sapnuose, fantazijose ar per prasmingo sutapimo reiškinius, apie kuriuos kalbėsiu kiek vėliau. Neretai savo praktikoje susiduriame, kad vien asmeninės patirties analizė būna nepakankama transformuotis asmenybei. Net ir ilgalaikėje psichoterapijoje galima įstrigti, jei terapinis santykis nepaliečia giliausių psichikos klodų. Paradoksalu, tačiau būtent gilus kentėjimas, taip pat emociškai intensyvus ryšys su kitu žmogumi dažnai atveria gelminius archetipus, leidžiančius atkurti sugriautą psichikos tvarką. Tokį vaidmenį šiuo atveju ir suvaidino iškilęs žiniuonės, šamanės vaizdinys, iki tol glūdėjęs giliai kolektyvinėje pasąmonėje. Jam iškilti, manau, buvo itin svarbu patirti psichoterapeutės gilų įsitraukimą ir dalyvavimą – emocinis santykis tarsi atrakino pacientės psichikos gelminį turinį. Archetipinė tikrovė su jos gydančia galia gali reikštis visiškai pasakiškais vaizdiniais:
Merginos sapnas: „Mane užburia ir paima į nelaisvę Jaunuolis-Varnas – karščio ir karštų vėjų valdovas. Jis žemę paverčia dykyne, kažkodėl panoręs užgrobti valdžią jai. Jį lydi juodi paukščiai maitėdos ir dyglių krūmai. Aš nuo jo bėgu, netgi baisiai nužudau. Bėgu pas žmones, kažkodėl į kavinę, kur susitinku su vaikinu, kurį vos pažįstu, kalbuosi su juo. … Iš tikrųjų Varnas nemirė, jis prisikėlė, atrodo siaubingai, jis atėjo manęs ir dabar mane veda vykdyti mirties nuosprendžio. Jis lėtai eina priekyje, nuo jo byra plunksnos ir bėga kraujas. Aš pasmerkta einu iš paskos ir negaliu pabėgti, mane saugo paukščiai ir dyglių krūmai, kurie seka paskui mane nudeginta dykyne. Staiga aš suprantu, kad jo valdžia pasibaigė, ir aš galiu judėti laisvai, o dygliai ir paukščiai sustingo. Procesiją sustabdė milžiniška Šiaurinė Pelėda su ramiu moterišku veidu – tai Varno močiutė, išmintinga žiemos ir pūgų valdovė. Ji mane saugo apgaubusi baltais pūkais ir sulaiko Varną iki ateinant seneliui. Senelis – Baltoji Pūga, jis įsiutęs, rėkia: „Ką tu darai?“, ir kumščiais daužo žemę. Varnas susitraukė ir dreba. Nuo žemės pakyla dulkių ir sniego tumulai.“
Sapnas iškilo užsitęsus prislėgtai nuotaikai, kritus motyvacijai, kuomet mergina negalėjo susitaikyti su savo netobulumu, nenorėjo atsisakyti vaikiškų visagalybės fantazijų, būdingų narcisistinei asmenybei. Jas tarsi įkūnijo Varnas, kuris jai priminė Mijazakio Klajojančios pilies pagrindinį herojų, užburtą dykynės raganos. Šiaurinė Pelėda priminė brolių Grimų pasakos Sniego močią, pas kurią padirbėjusi podukra yra gausiai apdovanojama, o tinginė išlepusi tikroji dukra nubaudžiama. Pelėdos akys su ryškiais antakiais, ramios, išmintingos, ir vėliau jos kartas nuo karto iškyla vaizduotėje ir ramina, sustabdo nerimastingas mintis, leidžia pilniau pajausti dabarties akimirką. Įdomu, kad anksčiau pačiai šios merginos psichoterapeutei pelėda buvusi stipriu simboliu, įkūnijančiu išmintį, teikiančiu drąsos ir įkvėpimo jos pačios brandoje. Atrodo, kad išmintinga ir galinga Pelėda merginos sapne iškilo kaip psichoterapeutės ir pacientės gilios pasąmoninės sąveikos simbolis, kas neretai įvyksta transformuojančioje psichoterapijoje. Tokiai giliai sąveikai apibūdinti C.G. Jungas ir jo pasekėjai pasitelkia alchemijos proceso vaizdinius kaip pačias tiksliausias metaforas. Pačioje giliausioje sąveikos grandyje, kur dalyvauja abiejų pasąmonės, ir iškyla tokie gydantys vaizdiniai kaip Sena Išmintinga moteris, Senas Išminčius, dieviškosios figūros. Jie atneša iki sąmonės galingas gydančias jėgas, iki tol glūdėjusias labai giliai ir sąmonei buvusias nepasiekiamas. Tada atsiranda galimybė sąmoningam Aš išjudėti iš mirties taško ir kurti alcheminį išminties akmenį, išgauti ir patirti Savasties auksą. Beje, šiuo atveju ir judama iš juodosios nigredo stadijos, kurią įkūnija juodas varnas, į baltąją albedo, įkūnijamą šiaurinės pelėdos, o laukiama raudonoji, rubedo stadija, ji dar tik perspektyvoje.
Tas pats archetipinės tikrovės laukas reiškiasi ir sapnuose, kuriuose pasirodo mirusieji artimieji arba paslaptingos, šventos būtybės. Tokie sapnai šeimos narių perpasakojami iš lūpų į lūpas, nes juose gauta pagalba buvusi itin reikšminga ir paveiki, net išgelbėjusi gyvybę. Ypač daug tokių sapnų pasakoja senieji lietuviai, ištvėrę netektis, tremtį, kraštutinius sunkumus – įvykius, kuriuos psichologai vadina traumuojančiais. Etnologės Ingos Butrimaitės užrašytas Elenos Targavičienės iš Šalčininkų rajono sapnas: „Mano vyras mirė, aš likau viena su vaikais, vyras mirė, jam buvo keturiasdešimt keturi, penktų metų, kaip mirė. Ir vat, aš juo sapnuoju. Sapnuoju, kad jis ateina. Vat ateina man ir sako, vat: „Tyn aš ajau per pievą, žiūrėjau, kur tau karves ganyt, kur tau šienaut. Vat ten, – sako, – paberk salietros.“ Vo tep pasakys vieną naktį.“
Etnologės dr. Daivos Vaitkevičienės užrašytas tremtinės Aldonos Jurkėnienės pasakojimas apie jos tėvo patirtį tremtyje Čeremchove, Sibire: „Tėtį varė į darbus kaip ir kitus. Jam buvo gal kokie 55 metai. Tiesė geležinkelio bėgius. Kartą jis labai blogai pradėjo jaustis, prašė pagalbos iš daktarų, niekas per daug dėmesio nekreipė, vistiek varė į darbus. Ir jis vieną dieną atsilikęs nuo savo kolonos paršliaužė iki vartų ir sako ‘aš kniūbščias nuvirtau’. Tada ant jo užleido šunis, kad jis atsikeltų. Bet kai matė, kad jis nepajėgia, tai tada kiti, matyt kaliniai, pakėlė jį ir įnešė į vidų. Jo baigėsi darbas, tada jį išvežė į lagerio ligoninę. Ten jam buvo kažkas atsitikę su kepenim. Jis buvo labai ištinęs, kaip kubilas, net gulėt negalėdavo, tiesiog sėdėdavo. Daktarai apžiūrėdavo ir sakydavo: ‘aj etut staryčiok dolgo niprotianit, pamriot skoro’ („Аи, этут старичёк долго непротянит») prie jo taip sakydavo ir jis girdėdavo. Bet, sako, vieną naktį aš užsnūdau ir sapnuoju, kad atėjęs jo tėtis pas jį (mano senelis) ir sako: – Vaikeli tau reikia vaistų. Tų vaistų, kur – sako, – avelės naudojo. Nu ir jisai paskui atsibudęs galvoja. Ir jis prisiminė, kad kai jie gyveno dar visai kaime (ne tam vienkiemį iš kurio mus išvežė) buvo labai šlapi metai. Ir avelės, kurios ganyklose būdavo, pas kaimynus krisdavo nuo kepenų/ blakių kažkokios tai ligos. O mūsų avelės parlėkdavo ir kieme taip skabydavo ievos krūmo žievę, kad net baisu. Ir nė viena avelė nesusirgo. Tai jis (tėvelis) sugalvojo, kad jam reikia ievų žievės arbatos. Ten buvo vienas sanitaras lietuvis. Jis vieno iš tų sanitarų pasiprašė, per kitus, kad jam parūpintų tų ievos žievių. Jam atnešė tų ievos žievių, išvirė arbatos – ji tokia ruda, tamsi. Jis pradėjo tą arbatą gert ir pasveiko. Jis tą ievų žievę taip vertino, kad paskui, kai dingo tie jo draugai ar miške neberasdavo, jis laiške paprašė, kad atsiųstume tų ievos žievių. O pas mus ten tik berželiai. Tik prie vieno ruso namo buvo ieva. Tą žinojo tėvuko sesuo, kada vakare ji nuėjo prie tos ievos, pagramdė žievės, sudžiovino. Siuntinius siųsdavom kas mėnesį, tai supakavom tas ievas ir išsiuntėm.“
Abu papasakoti sapnai ateina sapnuotojams pačiu laiku, kai to labiausiai reikia, ir mums tenka liudyti, kad tokios patirtys nėra retos. Tikinčiam žmogui tuomet nereikia jokių paaiškinimų, jis tiesiog priima šią patirtį kaip Dievo dovaną, kaip mirusiojo rūpestį juo net ir po mirties, ir liudija ją kaip stebuklą. Šiuo atveju miręs tėvas padeda pagyti, nurodydamas, jog reikia vartoti avelių vaistus – ievos žievę. Tačiau net ir šiuolaikinis ne itin religingas žmogus kritinėje akimirkoje gauna tokias dovanas, ir tada jos atsiveria kaip didelė paslaptis, kuri ir baugina, ir traukia, ir gydo. Gedėjimo laikotarpiu, netekus ilgai sirgusios motinos, iškilusiame jaunos moters sapne mama iš pradžių serga ir jaučiasi prislėgta, tačiau vėliau ji jau galustalėje kartu su visais pakiliai švenčia Velykas ir meldžiasi. Moteriai gera matyti bent sapne, kad mama susitaikė su liga ir mirtimi, nes to nebuvo sergant, ir buvo neramu, kad tai tęsis ir po mirties. Po sapno kyla pasididžiavimas mama, kad ji tiek iškentėjo, be to, Velykų motyvas nurodo jos kančios tapatumą su Kristaus kančia, o kartu ir prisikėlimu. Atrodo, kad mirusi mama sapne atneša žinią apie prisikėlimą, suteikia viltį, kurią dar nedrąsu priimti dėl didelio netekties liūdesio. Sapną apie avelių vaistus ir šį sapną apie Velykas dar galime laikyti kompensuojančiais – atsveriančiais ribotos sąmonės vienpusiškumą, iš gelminės kultūrinės pasąmonės iškeliančiais ten jau esantį žinojimą, išmintį. Tačiau ar visada toks paaiškinimas pakankamas?
Sinchroniškumas
C.G. Jungas pastebėjo, kad įprasto priežastingumo principo nepakanka paaiškinti daugeliui paslaptingų reiškinių, pavyzdžiui, tokių, kuomet sutampa sapnas ir išorinis įvykis, vidinė būsena ir išorinis vyksmas. Pradžioje jis kalba apie trilypę archetipo prigimtį – kad jis turi emociją, energiją ir vaizdinį. Čia galiu priminti, ką pati akcentavau paskaitoje apie pasaulio pabaigos archetipą, jog itin svarbu suvokti instinktyvią archetipo prigimtį, neapsiriboti vien vaizdiniu, vien forma, kaip tai dažnai daroma kultūros žmonių. Dievybė ar demonas – ne vien vaizdinys, tai pirmiausia šitaip atvaizduojamas sąmonėje galingas poveikis. Veikiamas archetipinės energijos žmogus gali nuveikti didžiulius darbus, laimėti mūšius, o kartais įpulti į psichozę. Vėlesniuose darbuose Jungas įtraukia ir archetipo savybę peržengti ribas, arba transgresyvumą. Ji reiškia, kad archetipas neapribotas vien psichikos sfera, jis gali iškilti sąmonėje tiek iš gelminės psichikos, tiek iš išorinės aplinkos. Kai iškyla abu dalykai vienu metu, tai vadinama sinchroniškumu, tai prasmingas sutapimas tarp psichinių ir fizinių įvykių. Jei sapnuojame krentantį lėktuvą, o rytą apie lėktuvo avariją praneša radijas, tarp šių įvykių nėra priežastinio ryšio. Tokie sutapimai priklauso nuo organizuojančių faktorių, kurie sukelia psichinius vaizdinius iš vienos pusės ir fizinius įvykius iš kitos. Analitinėje psichologijoje sakome, kad tada konsteliuojasi archetipas, ir jis apima tiek vidinę, tiek išorinę tikrovę, jas prasmingai sujungdamas. Sinchroniški reiškiniai iškyla ypač tada, kai sąmonė kiek nugrimzdusi į svajas ar sapno būsenoje, jiems reikia tinkamo emocinio jautrumo ir juos trikdo racionalus protas. Aptemus sąmonei pasąmonė tampa energingesnė, tad archetipai yra aktyvesnės būsenos ir lengviau prasimuša į sąmonę. Sinchroniškumas leidžia mums atsiverti įvykio prasmei. Prasmingi sutapimai mus keičia, nes verčia mąstyti apie tai, kas yra už šių reiškinių, atveria gelminius, gal net esminius tikrovės lygmenis. Murray Steinas sako, kad kai konsteliuojasi archetipinis laukas ir įvyksta toks prasmingas sutapimas, žmogus patiria buvimą Dao ar gyvenimą Dievo valioje.
Galbūt kažką panašaus patyrė jau minėti sapnuotojai ir ypač Elena Targavičienė, kuri papasakojo, kad mirus vyrui, jis sapnuose lankydavo sūnų, gyvenantį atskirai nuo motinos ir ragindavo jį motinai padėti dirbti darbus: „Jis dabar, sūnus, sapnuoja, kad ateina tėvas pas jį ir sako: „Važiuok tu pas, – sako momų, padėk tu jai kulc,- sako, – ana gi viena kulia, o ty, – sako, – kap jautis guli namie“. Sako: „Vienų naktį eik ir eik“. Po dvyliktų valandų, sako, mani žadina. Ir vienų, ir kitų, trecių. Jisai dabar, kaip tik ketvirtadienis, jis atvažiuoja su motociklu pas mane. „O ku tu, sakau, – nedirbi, šiandie,- sakau, – atvažiavai – darbo neturi?“ „Tėvas iš namų išvarė!“. Aš pagalvojau, kad jau, reiškia, uošvis, kaip jis ten gyvena: „Tai tu ten vaikeli jam sakei ką nors tokio ar padarei ką nors blogo, kad jis tave išvarė?“ „Ne, nieko“. „Tai kaip jisai galėjo tave išvaryt?“ „Mama, – sako,- aš tatų sapnavau, sako, kad tu kuli miežius“. Sakau: „Vaikeli, iškūliau, kap tik reikia papelciot – dar tuos grūdus reikia pamušt su ta spragilu“. Jis sako: „Mama, einam, aš tau padėsiu, ba, – sako,- jis neduos man miegot“. Tai vat, ar jūs patikėsit tuo? Patikėkit, ba taip buvo. Tadu dar antrąkart jau išeina mano duktė tekina, jau vestuves darau. Darau vestuves, varau šnapsą, varau šnapsą. Gerai, aš varau šnapsą, o tas pats, va, sūnus mano ir vėl sapnuoja – tėvas ateina: „Vaikeli, pavažiuok tu, – sako – pas momų, ana gi bačkas, – sako,- viena tampo, a ty, – sako, – moteriškas darbas? Tu gi , – sako, – vyriškas, paskridėk, padėk jai“. Tai aš , – sako, – suskoliojau un tėvo ir pasakiau: „Tai ko tu mane varinėji, pats negali nuveit?“. Tai jis pasakė , – sako, – vaikeli, kad aš galėtau, tai aš tavi nejuditau“. Ir viskas. Bet jau sūnus jau po to jau nebuvo atvažiavęs, tik jisai atvažiavo man papasakojo, kad vat, sako: „Kas yra tokio, kad tėvas , – sako, – prieina ir prieina prie manęs „važiuok tu padėk“ ir „važiuok tu padėk“?“ Nu tai vat, įsivaizduok, kad iš tikrųjų taip yra, taip ir būna.“
Iš tiesų tokiais atvejais neišvengiamai prisimenu jungiškąją Unus Mundus – vieningo pasaulio – idėją. Vieningo pasaulio, kuriame prasmingai sutampa vidiniai ir išoriniai įvykiai, kur nebėra griežtos skirties tarp psichinių ir fizinių reiškinių, tarp šiapus ir anapus. Atsitinka tai, kas tinka, kaip mėgsta sakyti mano labai gerbiama Eglė Plioplienė, daugybės Vilniaus renginių organizatorė, pirmoji sumaniusi uždegti Lygiadienių ugnis ir rinkti vaikų laiškus Seneliui Kalėdai. Ne kartą ir iš kitų kultūros žmonių girdėti liudijimai apie prasmingus sutapimus. Sapnai apie mirusius – viena paslapčių, kurią mena ir etnokultūros tyrėjai, kadangi jų užrašo daugybę. Išties vieningo pasaulio, vieningos psichofizinės realybės suvokimas padeda suvokti tokius reiškinius. Įvesdamas sinchroniškumo principą Jungas į mokslinę paradigmą įtraukia stebėtoją ir jo reiškiniams suteikiamą prasmę. Kaip teigia Steinas: „Žmogaus psichika ir mūsų asmeninė psichologija esmiškai dalyvauja visatos tvarkoje per psichoidinį pasąmonės lygmenį. Atsispindėdami psichikoje (psychisation process) visatos tvarkos modeliai tampa prieinami sąmonei ir gali būti suprasti bei integruoti. Kiekvienas gali liudyti Kūrėją ir kūrybinį procesą iš vidaus, atkreipdamas dėmesį į vaizdinį bei sinchroniškumą. Nes archetipas nėra vien psichikos modelis, jis atspindi ir realią bazinę visatos struktūrą. „Kaip danguje, taip ir žemėje“, bylojo senovinės sagos. „Kaip viduje, taip ir išorėje“, atsako šiuolaikinis sielos tyrėjas, Karlas Gustavas Jungas.“ (Jung‘s Map of the Soul)
Baigsiu paakindama būti jautresniais prasmingiems sutapimams jūsų gyvenime. Murray Steinas teigia: “Mes pagaliau galime suvokti, kad gyvename visatoje, kurią geriausiai galime apibrėžti panaudodami keturis principus: nesunaikinamą energiją, erdvės ir laiko kontinuumą, priežastingumą ir sinchroniškumą.“ (ten pat) Tokia visata, man regis, kur kas įdomesnė, būtent tokioje visatoje gyvendami jaučiamės pilni ir gebantys kurti.