Vilniaus knygų mugė 2020
Jungiškojoje psichologijoje centrinę vietą užima simbolis, o gebėjimas mąstyti simboliškai laikomas būtinu ne tik asmenybės, bet ir visuomenės sveikatai. Kas atsitinka, kai religinius vaizdinius skaitome paraidžiui? Jei juos suprantame lyg ženklus ar istorinę tiesą, tuomet stengiamės atversti vieni kitus, žūtbūtinai kariaujame, o esmė lieka nesuvokta. Simbolis išreiškia gelminius poreikius ir pokyčius, sutaiko, sutalpina priešybes. Gebėdami skaityti savaime iškylančius pasąmonės simbolius įsitikiname, kad pasąmonė yra prasminga – uždavinį tai parodyti žmonėms Karlas Gustavas Jungas būtent ir laikė svarbiausiu savo uždaviniu. Lygiai kaip uždavinį įrodyti, kad pasąmonė yra bendras žmonijos patyrimas, o ne subjektyvi fantazija ar chaotiškas perversijų mišinys. Jungo kolektyvinės pasąmonės ir archetipo samprata neabejotinai padarė didelę įtaką XX amžiaus kultūrai. Įvairių sričių mokslininkai nuo XIX amžiaus ir per visą XX-ąjį nepriklausomai aptikdavo ir tyrė panašias struktūras, šitaip pavirtindami archetipų hipotezę: etnologas Adolfas Bastianas aptiko elementariąsias idėjas, etnines idėjas, filosofas Imanuelis Kantas kalbėjo apie apriorines struktūras, lingvistas Noamas Chomsky atrado giliąsias kalbos struktūras, psichiatras John Bowlby – instinktyvųjį elgesys pagal prototipus (1958). Sociobiologai, evoliuciniai psichiatrai ir psichologai kalbėjo apie genetiškai perduodamas atsako strategijas (Brant Wenegrat, 1984), valdančias programas (Russel Gardner, 1988), algoritmus (Sally Walters, 1994) ir pan. Pats Jungas pradžioje archetipą apibrėžė kaip instinkto vaizdinį, turintį emocinius ir dinaminius aspektus, vėliau kalbėjo ir apie psichoidinį jo pagrindą. Veikiant kolektyvinės pasąmonės archetipui patiriami itin intensyvūs išgyvenimai, ir sąmonei iškyla iššūkis kaip juos atlaikyti.
Tuo tarpu Lietuvoje iki šiol vyksta diskusija tiek pasąmonės sampratos, tiek archetipo egzistavimo klausimu. Kartais atrodo, lyg gyventume ne tik ikijungiškame, bet ir ikifroidiniame pasaulyje. Į XXI amžių įžengėme, viena vertus, siekdami kuo didesnio produktyvumo bei racionalumo, efektyvumu norėdami prilygti savo kompiuteriams. Esu girdėjusi atvirą paciento apgailestavimą, kad jis nėra kompiuteris. Kol kas negirdėjau lyginimosi su išmaniuoju telefonu, bet esu tikra, kad dalis slapta jam pavydi beveik neribotų galimybių. (Beje, telefonas aktyviai dalyvauja mūsų sapnuose – Jungo amžiuje to negalėta įsivaizduoti.) Šiuo požiūriu emocinis gyvenimas pasirodo trukdantis ir mieliau slopinamas įvairiausiais vaistais nei vertas ilgesnio ir gilesnio dėmesio. Kita vertus, tarsi kompensuodama tokias tendencijas populiarioji psichologija ir Naujojo Amžiaus judėjimai archetipus pavertė savotiškais saldainiais, viliojančiais stebuklingomis galiomis. Kiekviena moteris ir kiekvienas vyras – dievas, ir tą kai kas linkę suprasti paraidžiui, nors knygų autorė, šiuolaikinė jungiškoji psichoanalitikė J. S. Bolen, kalba metaforomis, reikalauja simbolinio požiūrio.
Kaip galime įsitikinti skaitydami Deirdre Bair knygą bei anksčiau išleistą K. G. Jungo Raudonąją knygą, paties Jungo pavyzdys liudija, kokias milžiniškas pastangas jam teko įdėti, kad suvaldytų Herojaus, Šešėlio, Animos, Savasties archetipų įtaką. Skėsčiojo rankomis, kaltinamas nesantuokiniu ryšiu: „Ką galėjau padaryti, kai Anima trenkė man per galvą?“ Bent bandė konfrontuoti. Tuo tarpu rašytojas Džeimsas Džoisas net po daktaro Jungo konsultacijos liko visiškai aklas tos pačios Animos – gelminio moteriškumo archetipo – veikimui, neigdamas jos projekciją į dukterį, ir šiai tai lėmė psichikos sutrikimą. Jei tikrai gilinamės, mums nebelieka galimybės idealizuoti archetipų: aiškiai juntame, kokie jie abejingi mūsų žmogiškiems apribojimams ir kaip jiems neįdomu mūsų kasdienės adaptacijos, santykių klausimai. Mūsų dabartinėje aplinkoje archetipinių programų veikimas akivaizdus, kuomet užvaldo visagalybės ir visažinystės fantazijos lyg tapus dievu. Neretai jos lydimos nepaprasto egocentriškumo kaip Narcizo istorijoje ar noro visus pamokyti gyventi lyg tapus mitiniu Moku ar pačiu Perkūnu. Kitas pavyzdys – žūtbūtinės dirbtinio apvaisinimo pastangos, net neturint ilgalaikio santykio ar šeimos, kuomet veikia archetipinė motinystės programa, verčianti įkyriai žvelgti į tiksintį laikrodį. Tuo tarpu Herojaus archetipas neišvengiamai turi šešėlinę pusę, todėl ir sunku sutalpinti didvyrio istorijoje esančias dėmes – bet jos neišvengiamos ir nepanaikina didvyriškumo. Pavyzdžius galima būtų vardinti ir vardinti.
Lieka aiški viena kryptis – siekti ne būti dievais, o išlaikyti ryšį su dieviškosiomis galiomis ir vaizdiniais, kad būtume „mylimi vaizduotės“ (kalbant jau James Hillman žodžiais), liktume gyvybingi ir gebėtume aiškiai suvokti kuklią savo vietą pasaulyje. Pats Jungas ne kartą pabrėžė, jog renkasi psichologo ir empirinio mokslininko vaidmenį, norėdamas išvengti tapatinimo su menininku, pranašu ar mistiku. Jis nebematė prasmės tęsti Raudonosios knygos, pats laikydamas ją fantazijų ir pranašysčių rinkiniu, prieštaraujančiu medicinos gydytojo esmei. Rašė, kad pajėgęs suvaldyti tų galingų pirminių išgyvenimų jėgą ir alchemijos pagalba sukomponavęs juos į visumą. Jo laikysena pasąmonės atžvilgiu mums svarbi kaip tam tikras pavyzdinis modelis: pagarbi, pripažįstanti šventas autonomines galias, tačiau konfrontuojanti, kiek tik leidžia sąmonės galimybės. Man regis, tą ypač prasminga pabrėžti dabar, kai Lietuvoje, kaip ir daug kur pasaulyje, vyksta psichodelikų ir visokiausių ritualų atgimimas. Savastis, Jungo skirtingai apibrėžiamas archetipas, tačiau dažniausiai laikoma psichiką organizuojančia struktūra, turi ir tamsiąją pusę. Jungiškasis asmenybės tapsmo kelias, vadinamoji individuacija – tai ne dieviško tobulumo ar savirealizacijos siekimas, o unikalaus savo būdo pripažinimas savosios kultūros kontekste. Kad taptum individualiu, tai yra, nedalomu, svarbu ne ekstremalūs potyriai, tačiau autentiškas gyvenimas teigiant vertybes. Susidūrimai su archetipais sapnuose ar pakitusiose sąmonės būsenose visada verčia ieškoti sąmoningo atsako, etinio pasirinkimo ir gilesnės integracijos galimybės. Tačiau tikrai ne viską galima, o kai ko visiškai nereikia integruoti, ypač turint minty asmenybės destrukcijos grėsmes. Be kita ko, asmenybės tapsmas visada reikalauja pastangų ir laiko, kad ir kaip tai nepatinka norintiems greitų rezultatų dvasiniams ieškotojams bei analitinės psichologijos kritikams.
Paties Jungo gyvenimo istorija, kurią sąžiningai ir net smulkmeniškai tiksliai mums atkuria Deirdre Bair, parodo, kiek svarbi ir horizontali, ir vertikali būties ašis. Priešybių sandūra jį nuolat lydi, nuolat jo yra apmąstoma. Kartu su fiziku Wofgangu Pauli suformuluodamas priešybes – fizinę ir psichinę tikrovę – jungiantį sinchroniškumo reiškinį atskleidžia žmogaus sąmonės paskirtį: suteikti pasauliui prasmę. Šiuolaikinė analitinė psichologija sinchroniškumo reiškinį tiria ekosistemų kontekste ir tuo tampa itin aktuali. Tai, ką dabar ir Lietuvoje skaitome apie medžių ar gyvūnų žinių perdavimo tinklus, mąstoma ir apie žmogų. Dar XX amžiaus pradžioje būtent Jungas vystė Džeimso idėjas apie psichologinį lauką, sakydamas, kad kolektyvinės pasąmonės archetipai yra tarsi to lauko mazgai, kurių kiekvienas susijęs tarpusavyje. Dabar grįžtama prie šios minties ir skatinamas asmenybės, kaip glaudžiai susijusios su kultūrine aplinka ir net su viso pasaulio siela, supratimas. Man regis, Lietuvoje ši idėja gali būti sava, nes artima mūsų prigimtinei kultūrai, jei tik nuo šios nenusigręšime, o atvirkščiai, stengsimės giliau suprasti ir suderinti su savo moderniomis žiniomis. Savęs kaip nedalomos visumos dalies suvokimas, mūsų protėviams buvęs itin svarbus, vėl tampa vis aktualesnis ir verčia prisiimti atsakomybę už visumą – tiek už valstybę, tiek už gyvąją gamtą ir jos išteklius.
Pabaigai noriu pakviesti skaityti apie K. G. Jungą, skaityti patį Jungą ir ateiti į Lietuvos analitinės psichologijos asociacijos viešąsias paskaitas, kurias organizuojame Vilniaus Mokytojų namuose trečiąjį mėnesio ketvirtadienį. Ten parodome, kaip analitinės psichologijos idėjas įgyvendiname savo psichoterapijos praktikoje ir susiejame su kasdieniu žmogaus gyvenimu. Ieškokite informacijos mūsų svetainėje www.lapa.lt
Galiausiai leisiu sau pastebėti, kad Jungas neskaitė grožinės literatūros, išskyrus Agatos Kristi ir Džordžo Simenono detektyvus – atleistina žmogui, perskaičiusiam visą biblioteką mitologijos, filosofijos ir psichologijos bei parašiusiam 20 raštų tomų; o jums linkiu turtingos knygų mugės!