Straipsnis skelbtas “Šiaurės Atėnuose” 2012.12.21
Seniai norisi paanalizuoti šiuo metu labai stipriai žmoniją veikiantį pasaulio pabaigos vaizdinį ir su juo susijusias psichikos apraiškas. Carlas Gustavas Jungas, Edwardas Edingeris, kiti jungiškosios krypties psichoanalitikai pateikia simbolines apokalipsės vaizdinių interpretacijas. Giliau jas supratę, galėtume kitaip įprasminti fantazijas apie pasaulio pabaigą. Tuomet nebereikėtų rengti slėptuvių, kaupti negendančių produktų ir žvakių, o psichinę energiją sutelktume į vidinius pokyčius ir ekologišką gyvenseną.
Instinkto ir archetipo samprata
Jungas įvairiai apibrėžė archetipus – gretino juos su instinktais, vadindamas gelminiais instinktų vaizdiniais; vadino ir įgimtais instinktyvaus elgesio ar parengties veikti modeliais. Archetipai priklauso instinktų sričiai – jie pasižymi tik šiems būdinga dinamiška prigimtimi ir todėl jų specifinė energija, užvaldanti jėga paskatina arba priverčia elgtis tam tikru būdu. Anot Jungo, žmogus žino, kad sapno ar idėjos pats nesukuria – jie atsiranda kažkaip savaime. Jo teigimu, visa tai, kas tokiu būdu atsitinka, galima apibūdinti kaip iš manos, demono, Dievo ar pasąmonės kylantį poveikį. Nors ir tapatindamas dievus ir pasąmonės archetipus, mokslo srityje vartoti jis pasirenka pastarąsias sąvokas. Tokį savo pasirinkimą aiškina tuo, kad šios sąvokos apima kasdienę tikrovę ir „tinka beaistriam stebėjimui, nekeliančiam jokių metafizinių pretenzijų, kur kas geriau negu transcendentinės sąvokos, pasižyminčios kontroversiškumu ir todėl skatinančios tam tikrą fanatizmą“.
Vis dėlto tai, ką jos žymi, lieka tiek pat stipru, autonomiška ir numinoziška – šito nereikia pamiršti. Visada lieka klausimas, kaip individuali sąmonė atlaikys tokį galingą gelminį turinį. Neretai sąmonė palūžta – pavyzdžiui, pernelyg įsijautus į dvasines praktikas, – tuomet ištinka psichozė, anksčiau ir vadinta apsėdimu. Pasitaiko žmonių, kurie tarsi užvaldyti dieviškos galios imasi gydyti, pamokslauti, mokyti. Atidžiau ištyrę rasime Didžiosios Motinos, Raganos ar Išminčiaus archetipus. Visa tai nekenkia tol, kol žmogus išlieka sąmoningas, kas su juo vyksta, ir neįpuola į didybę ar, atvirkščiai, visiškai išsenka. Tiesa, neretai šios fazės kartojasi viena po kitos, o sąmoningas ego tarsi nedalyvauja, yra tik pasyvus pasąmonės energijų įkaitas. Kitas pavojus, kuriam neretai pasiduoda psichologai, gydytojai, kultūros žmonės, – apsiriboti vien sąvokomis, intelektualizavimu. Anot Jungo, „spekuliavimas sąvokomis panaikina patyrimo esmę ir suteikia jam tokį pavadinimą, kuris nuo šios akimirkos pakeičia tikrovę. Sąvoka nė vieno neįpareigoja – štai kodėl konceptualumas, žadėdamas apsaugą nuo tikrovės, toks patogus. Vis dėlto dvasia gyvena ne sąvokose, o žmonių veiksmuose ir faktuose.“įgimtais instinktyvaus elgesio ar parengties veikti modeliais. Kitur teigė, kad archetipai – tai formos, panašios į kristalo formas, nuolat užpildomos turiniu ir išreiškiamos simboliais, vaizdiniais, emocijomis. Psichiatras savo išvadas grindė ligonių psichikos tyrimais, mitologijos, įvairių kultūrų simbolikos analize. Rašydamas disertaciją apie okultinius reiškinius jis ištyrė, kad jo testuojamoji pusseserė Helly Preiswerk piešė gnostines sistemas nieko nežinodama apie ankstyvųjų gnostikų raštus. O štai vienas pacientas, pardavėjo padėjėjas iš Ciuricho, dabar literatūroje vadinamas Saulės falo žmogumi, kartą pakvietė Jungą prie lango ir pasakė: “Daktare, jei žiūrėsite į saulę pusiau prisimerkęs, pamatysite, kad saulė turi falą, ir kai juo mojuoja, kyla vėjai.” Vėliau daktaras perskaitėpirmųjų šios eros amžių magijos papirusą apie Mitros liturgiją, , kur aprašoma, mago vizija, kad saulė turi vamzdį ar fleitą (graik. Αυλός), lemiančią vėjus. Šie sutapimai ir daugelis kitų parodė Jungui, kad haliucinacijose gali atsispindėti archajiškas religinis turinys, bendras visai žmonijai.
Šiuolaikinis jungiškosios krypties psichoanalitikas, Oksfordo universitete daktaro laipsnį apsigynęs evoliucinis psichiatras Anthony Stevensas archetipą apibrėžia taip: “Įgimti neuropsichiniai centrai, turintys galią sukelti, kontroliuoti ir veikti (mediate) bendras elgesio charakteristikas ir tipinius visų žmogiškų būtybių patyrimus, kad ir kokios jos būtų rasės, kultūros ar tikėjimo.” Stevensas papildo Jungo atradimus biologine ir evoliucine perspektyva ir remiasi etologų, antropologų studijomis, cituoja psichoanalitikų tyrimus, atliktus su kūdikiais. Štai René Spitzo klasikiniai eksperimentai su dviejų mėnesių kūdikiais leido išskirti, kokie stimulai būtini sukelti stebėjimo ir šypsojimosi elgesį. Kūdikis reaguoja, kai jam rodomas manekenas su nupieštomis akimis ir judinamas taip, lyg būtų pritariant linksima galva. Jei dar nupiešiama plaukų linija ir burna pakeltais lūpų kampučiais, kūdikio pozityvi reakcija stiprėja. Žmogaus balsas taip pat stiprina stebėjimą ir šypsojimąsi. Kiti tyrimai su aklais nuo gimimo kūdikiais parodo, kad kūdikis žiūri ir šypsosi motinos balso kryptimi, net ir nematydamas, o tik girdėdamas motinos balsą, kai ji lenkiasi prie lovelės. Atrodo, kad kūdikis turi įgimtą poreikį gauti motinišką rūpinimąsi ir yra pasirengęs į jį reaguoti, o kartu sukelti motinai daugiau susižavėjimo ir meilės. Tačiau ne tik motinos, bet ir negimdžiusios moterys ir vyrai, išgirdę gatvėje verkiant kūdikį, sureaguoja. Žmogui įgimta reakcija yra sustoti, dairytis, ieškoti, kur yra kūdikio tėvai, o jei nieko nėra aplink, tuomet prieiti ir raminti verkiantį vaiką. Matome, kaip archetipas sukelia reakciją, ir šiais atvejais ji susijusi su motiniškumu, Motinos archetipu, įgimtu mums visiems.
Kiekvieno žmogaus gyvenime tipinių egzistencinių situacijų kur kas mažiau, nei yra atskirų žmonių gyvenimų: tai gimimas, vedybos, motinystė, išsiskyrimas, mirtis. Jose net ir specialiai nemokyti žmonės elgiasi panašiai – tai archetipinis reagavimas, turintis panašią seką, nors kultūrinis turinys ir skiriasi. Archetipinis elgesys visada turi aiškų tikslą ir reikšmę individo ar rūšies išlikimui, net kai tas tikslas nėra įsisąmonintas. Vis dėlto Stevensas, net pasitelkdamas biologijos mokslų duomenis, įspėja apie šių ribotumą, kuris žmogų gali paversti biologine mašina. Juk motina vaikui – ne vien rūpestingo elgesio seka, o didelės meilės, švelnaus prieraišumo objektas ir šaltinis. Kaip ir Jungas, Stevensas akcentuoja, kad vidinės psichinės archetipo išraiškos sąmonėje per simbolius, vaizdinius, intuiciją, jausmus, žodžius, mitus yra labai svarbios. Štai motinos vaizdinys visose kultūrose susijęs su Didžiąja Deive gimdytoja, garbinama šventose vietose ir įvairiais pavidalais. Mūsuose jai priskiriami šventi akmenys ir šaltiniai, Dievo Motinos atvaizdai gydo, atgaivina nusilpusius, atnaujina dvasią. Archetipas – juk tik mokslinė sąvoka apibūdinti tai stipriai iš gelmės veikiančiai jėgai, kuri turi galią – dievišką ir šventą, kartu bauginančią ir nekontroliuojamą – transformuoti asmenybę.
Gilus archetipo supratimas leidžia baigti ginčus, kuri tauta ar kultūra pirmoji sukūrė vieną ar kitą mitą, simbolį, sąvoką. Nebėra prasmės kovoti dėl jų nuosavybės, kad ir kas tai būtų – žvaigždė, svastika, pasaulio medis, Deivė gimdytoja, aukščiausias Dievas ar kita. Visa tai bendros žmonijos prigimties dalis, žmogus pasaulį gali suvokti tik taip, kaip pats jame gyvena – kojomis ant žemės, galva danguje, rankomis į dešinę ir kairę, amžiname cikle tarp gyvybės ir mirties.
Pasaulio pabaigos archetipas
Iš to, kas išdėstyta, aiškėja: kad pasaulio pabaigos vaizdinį laikytume archetipiniu, jis turėtų stipriai veikti elgesį ir emocijas, turėtų būti bendras visiems žmonėms, ka dir kokios jie būtų rasės, kultūros, tikėjimo, turėti vienodą struktūrą ir tikslą.
Ankstyvojoje judėjų ir krikščionių literatūroje apokalipsė reiškė Dievo atliekamą slaptų dalykų atvėrimą išrinktajam pranašui; paprastai kaip apokalipsė suprantamas tokių apreiškimų išdėstymas raštu. Šiuo metu ši sąvoka dažniausiai vartojama pasaulio pabaigai, didžiulio masto katastrofai nusakyti. Pasaulio pabaigos mitai būdingi daugeliui kultūrų: zoroastrizmui, germanų mitologijai (Ragnarokas), krikščionybei (Apreiškimas Jonui), islamui (Paskutinis Teismas). Pastaraisiais laikais sukurta daug vadinamųjų apokaliptinių sektų, kurių centrinis rūpestis ir yra pasaulio pabaiga. Dvi iš jų Edingeris vadina didžiausiomis ir įtakingiausiomis JAV – tai Jehovos liudytojai ir Septintosios dienos adventistai, kurių vien tik JAV yra nuo 750 tūkstančių iki 1 milijono, o kur dar nariai kitose šalyse. Daugybė šiuolaikinių pasaulio pabaigos vaizdinių kasdien kuriami šiuolaikinių rašytojų ir kino režisierių ir nuolat mums rodomi. Žmonijos vaizduotė toliau gimdo pasaulio pabaigos vaizdinius tiek kolektyviai, tiek individualiai – tenka girdėti pasakojant apokaliptinius sapnus apie asteroidų kritimą, tvaną, miestų griūtį, atominės bombos sprogimą. Cikliškos mitologijos – majų, hinduistų, Budos Maitrėjo – akcentuoja ne pasaulio pabaigą, bet jo transformaciją. Nors specifinės detalės skiriasi, pasakojimai apie pasaulio pabaigą ar transformaciją turi aiškias fazes:
1) apreiškimas, ateities atskleidimas,
2) vertinimas ar teismas,
3) bausmė arba sunaikinimas,
4) atsinaujinimas – gimsta naujas pasaulis.
Apokalipsės vaizdinių įtaką elgesiui ir emocijoms galime matyti kasdien. Laukdami 2012 metų gruodžio 21-osios žmonės apimti nerimo, kilo konservų, druskos, kruopų pirkimo bangos, kai kas įsirengė slėptuves, pasirūpino priemonių, kurios, tikima, padės išgyventi išrinktiesiems. Kai kas piktinasi nuodėmingaisiais, darančiais bloga, meluojančiais, žudančiais ir viliasi, kad šie bus nubausti. Destrukcija jau vyksta – susidorojama ar kviečiama susidoroti su kitokiais, tikint, kad jie yra viso blogio įsikūnijimas. Čia galime minėti terorizmą, karus, revoliucijas, moterų prievartavimą, Tibeto vienuolių žudymą ir savižudybes, kitataučių ir kitaminčių persekiojimą ir taip toliau. Apokaliptinių sektų nariai jau masiškai žudėsi apsėsti pasaulio pabaigos idėjos: 1993 metais Teksase ir 1997 metais Kalifornijoje. Edingeris teigia, kad Hitleris, panašiai kaip šių sektų vadovai ir nariai, buvo apsėstas pasaulio pabaigos archetipo ir mąstė apie save religiniais terminais. Analitikas apibūdino tokio apsėdimo psichologinę būseną kaip generuojančią didžiulę charizmą ir milžinišką energiją.
Tačiau, kaip ir būdinga archetipui, pasaulio pabaiga turi tikslą – destrukcija įsivaizduojama ne dėl paties griovimo, o dėl atgimimo, atsinaujinimo. Kyla viltis naujo gyvenimo, kuriame viskas bus kitaip – atgims dvasinės vertybės, artimo meilė, būties tyrumas, teisingumas, darna su žeme, jos ekologine sistema ir pan. Kuo gilesnė dvasinė krizė, išoriškai besireiškianti finansine ar politine tuo labiau stiprėja pasaulio pabaigos vaizdiniai ir su jais susijusios emocijos.
Jungiškosios krypties psichoanalitikai 2012 m. lapkričio 29 dieną surengė pasaulio pabaigos temai skirtą internetinį seminarą. Įsiminė diskusijos dalyvio Johno Hillo pasakojimas, kaip jį patį buvo sukrėtęs pasaulio pabaigos sapnas – atsibudęs jis lėkė pas savo studentus pranešti žinios! Šis Ciuriche gyvenantis psichoanalitikas pabrėžė apokalipsės archetipo numinoziškumą – šventumo patyrimą, kai suvokiama Dievo didybė ir savasis menkumas jo akivaizdoje. Jis citavo vieno teologo atliktą 50 mistikų pasaulio pabaigos pranašysčių studiją, kuri parodė, kad nė viena pranašystė neišsipildė. Vis dėlto pats mitas, anot Hillo, priverčia suvokti visa ko laikinumą ir dieviškąją realybę. Gal tai ir yra pagrindinis šio archetipo tikslas, klausia jis. Viena diskusijos pranešėjų Nancy Furlotti papasakojo, kad šiuo metu taip dažnai aptariami majai tikėjo, jog dievai žmones kūrė keturis kartus. Pradžioje dievai žmones lipdė iš molio, tačiau šie sutrupėjo, todėl nulipdė iš purvo, bet šie sutirpo lietuje. Trečią kartą žmones gamino iš medžio, tačiau šie mediniai žmonės greitai pamiršo savo kūrėjus dievus, jų negerbė. Galiausiai žmonės buvo sukurti iš kukurūzų. Majai kukurūzus laikė ne tik svarbiausiu maisto produktu, bet ir pirmine juos sudarančia materija. Legendinių dvynių Hunahpu ir Šbalankės kova su požemio karalystės valdovais ir jų tėvo, Kukurūzų dievo, prikėlimas – svarbus majų mitas. Į šį mitą dažnai žvelgiama kaip į žemdirbystės ciklo ir kasmetinio derliaus atgimimo metaforą . Kai majai sėja kukurūzus, jie pasiunčia grūdus į požemio karalystę, tačiau kukurūzas atgimsta jauno daigo pavidalu. Sukurtų kukurūzų žmonių paskirtis buvo ugdyti dorybes ir tarpininkauti tarp protėvių ir dangaus dievų, garbinti dievus, vykdyti dievų užduotis, juos aptarnauti – užsiimti juvelyrika, apdirbti brangakmenius, kurti bareljefus ir kt. Žmogus turi patirti šventybę ir ją gerbti, jei taip nėra, dievai užsirūstina ir perkuria žmogų iš naujo.
Dabar turbūt artėja toks laikas, nes kolektyvinė sąmonė užtvindyta pasaulio pabaigos vaizdinių. Kaip taikliai minėtoje diskusijoje pasakė Hillas, 2008 metais žlugo iliuzija, kad pinigai yra begaliniai, – žmonija tarsi atsibudo iš kolektyvinio sapno. Pratęsiu, kad šiuo metu sklaidosi iliuzija, jog žemės ištekliai neišsenkantys, o Vakarų civilizacija yra vienintelė ir geriausia. Kalbama apie reikalingą moters vaidmens ir moteriškos sielos sustiprėjimą, sugrįžimą ne tik prie Žemės, bet ir prie dvasios ekologijos. Jungas jau prieš keliasdešimt metų teigė, kad apokalipsės archetipas išties egzistuoja ir aktyviai veikia kolektyvinę pasąmonę. Jis matė , kad apokalipsė užburia, pritraukia, žavi dėl savo archetipinio numinoziškumo. Tačiau jis prieštaravo apokaliptizmui – pabaigos laukimui ir ilgesiui, priešinosi krikščionių fundamentalistų pažodinei Biblijos knygų interpretacijai. Jungas, kaip ir jo sekėjas Edingeris (beje, pats kurį laiką buvęs Jehovos liudytojas), teigė, kad Danielio ir Apreiškimo Jonui knygas, kupinas simbolių ir metaforų, reikia suvokti simboliškai, kaip ir sapnus. Jos pateikia mums metaforinius vaizdinius, susijusius su vidinėmis psichinėmis būsenomis ir turinčius galią transformuoti sąmonę. Jungiškosios krypties psichoanalitikai kalba apie poreikį keistis žmonijos prielaidoms apie tikrovę ir žmogaus vietą joje – pasąmoniniams tikėjimams, nuostatoms ir proto konstrukcijoms, sudarančioms mūsų gyvenimo būdo pagrindą. Edingerio teigimu, apokalipsė – tai reikšmingas įvykis, kuriuo savastis pasiekia sąmoningą realizaciją. Jaučiame poreikį atrasti gilesnį ryšį su savastimi, Dievu savyje, kad galėtume matyti dieviškumą kitame ir jį sveikinti. Tačiau tą darbą turime dirbti kiekvienas asmeniškai. Dirbdami tą darbą, neišvengiamai turėsime susidurti su šešėliu, kurį dabar projektuojame į kitokius, patys tarsi likdami sterilūs. Teks susitikti ir susisieti su vidiniu priešingos lyties Kitu – anima ir animus, kad būtume visybiški. Žmogus turi kaskart marinti senus, atgyvenusius elgesio stereotipus, nuostatas, o gimdyti naują save – šiuo požiūriu jis nuolat sukasi mirties ir gyvybės cikle. Metų ciklo šventės, didele dalimi – artėjančios Kalėdų laikotarpio šventės, padeda tokiam vidiniam virsmui. Jos suteikia progą prisiliesti prie giliausių vidinių klodų, kuriuose dar gyvas mitas, paslaptis – archetipinių žmogiškosios būties klodų. Sąmoningas ryšys su gyvu gelminiu mitu gali keisti, judinti, atnaujinti, praplėsti ir pakylėti dvasią.