Žaidimas smėlyje – suaugusiems

Baltijos pajūris. Šviesus smulkus smėlis, lengvai byrantis tarp pirštų. Malonumas semti rieškučiomis šlapią smėlį toje vietoje, kur susitinka banga ir krantas, ir jį varvinant auginti visą pilį iš kelių bokštų. Šiurpas ir smalsumas, kai mane smėlyje užkasa – pradžioje kojas, pilvą, liemenį, paskui krūtinę, rankas, iki pat kaklo…

Smėlis mano kieme – dėžė ar smėlio krūva, kurioje kapstomės keliese. Mamos plepa šalia, ir mums užtenka žinoti, kad jos yra, tuomet saugiai leidžiamės į naujų pasaulių kūrimą: tiesiame gatves, rausiame tunelius, statome namus ir galingas tvirtoves, kepame bandeles ir vaišiname jomis draugus, akmenukais ir žiedlapiais puošiame princesių rūmus. Pradžioje kastuvėlio ir kibirėlio dalybos, o vėliau mergaitiški sekretai smėlyje ar juodžemyje kur nors nuošaliai krūmuose, po daugiabučių balkonais, kad patikrintume draugystę.

Taip dažnas prisimename savo vaikystę, kai kiauras dienas žaidžiant smėlis buvo savaime suprantamas, ne mažiau būtinas negu mamos pagaminti pietūs. Žaisdami buvome laisvi ir kūrybiški, ir mūsų vidinis vaikas iki šiol ilgisi tokios vienovės tarp minčių, svajonių, kūno ir jausmų, kai nebuvo jokių “neįmanoma”. Suaugę vis labiau specializavomės, darėmės vis protingesni ir vis labiau susivaržėme, nustojome svajoti ir kurti, pamiršome sapnus ir smėlio kūrinių poeziją.

Jungiškosios krypties psichoanalitikė Dora M. Kalff Šveicarijoje sukūrė smėlio dėžės terapiją, kad padėtų atgaivinti ryšį tarp atskilusių vienas nuo kito žmogaus kūno ir sielos, išorinio ir vidinio gyvenimo, kad grąžintų mūsų psichikai vientisumą ir raidą. Jos metodas rėmėsi C.G. Jungo analitine psichologija ir Margareth Lowenfeldt “Pasaulio technika”, ir per kelias dešimtis metų plačiai paplito visame pasaulyje. Dora Kalff pastebėjo, kad smėlyje sukurtų vaizdinių serijos parodo realias paciento sąmonės ir pasąmonės sąveikas ir gali būti lyginamos su sapnais, analizuojamais psichoterapijos procese. Jos pasekėjai, kaip psichoanalitikė Ruth Ammann, pritaria tam ir teigia, kad žaidimas smėlyje ypač tinka žmonėms, patyrusiems pirminio santykio su motina trikdžių ir dėl to turintiems rimtų nuotaikos, savęs vertinimo sutrikimų, sunkumų žodžiais papasakoti apie savo būsenas. Smėlio dėžės terapija gali būti naudojama dirbant su įvairiais klientais – ir vaikais, ir suaugusiais – kaip pagrindinis arba kaip pagalbinis metodas, greta taikant žodinio gydymo būdus.

Smėlio dėžė – tai medinė dėžė ant kojų, kurios ją pakelia į stalo aukštį. Dėžės dugnas ir vidiniai kraštai padengti vandeniui atsparia šviesiai mėlyna danga, kad būtų galima lengviau įsivaizduoti vandenį ir dangų. Smėlis gali būti naudojamas ir sausas, ir drėgnas, o idealiu atveju analitikas savo kabinete turi abiejų tipų smėlio dėžes ir leidžia laisvai pasirinkti pačiam klientui, kuriame smėlyje žaisti. Be to, reikalinga miniatiūrinių figūrėlių ir įvairiausių objektų kolekcija, kuri apimtų kiek įmanoma platesnes gamtos ir žmogaus veiklos sritis. Tai įvairių istorinių laikotarpių ir skirtingų užsiėmimų, įvairaus amžiaus žmonės, pasakų ir mitų veikėjai, patys įvairiausi gyvūnai, augalai, namai ir jų įranga, šventyklos ir religiniai simboliai, tiltai, automobiliai ir pan., taip pat akmenys, medis, stiklo akmenėliai, kriauklės, kita medžiaga, iš kurios galima lengvai konstruoti trūkstamus objektus. Tai ir labai gražūs, mieli daiktai, būtybės, bet ir bjaurūs, atstumiantys, baisūs, kad atstovautų gyvenimo visumą.

Terapijoje klientas spontaniškai veikia su smėliu ar figūrėlėmis tai, ką jam norisi: piešia smėlyje, formuoja jį, kuria paveikslą naudodamasis figūrėlėmis, galbūt vaizduoja visą istoriją. Jam nėra duodama instrukcija, jis gali laisvai žaisti. Vaikams tai labai patinka, ir jie visiškai natūraliai ima statyti pilis, kelius, ežerus, miškus, kalnus, dėlioti gyvūnus ir žmones, kol užpildo visą dėžės erdvę. Suaugusiuosius taip pat traukia tuščia smėlio erdvė, kurioje viskas vis dar įmanoma, tačiau kai kurie sustingsta priešais ją kaip prieš tuščią baltą lapą. Jie bijo patys savęs – savo nuslopintų impulsų, sunkių jausmų, gąsdinančių fantazijų. Vis dėlto visi turi poreikį išreikšti savo vidinį pasaulį ir suteikti jam formą, ir nors pradžioje smėlio dėžė atrodo gąsdinanti, ilgainiui žmogus ima ją suvokti kaip gydančią.

Pagrindinė terapeuto užduotis – sukurti laisvą ir apsaugotą erdvę, kurioje klientas būtų besąlygiškai priimamas ir jaustųsi esąs ne vienišas. Tuomet jis labiau atsipalaiduoja ir gali pasinerti į spontanišką vaizduotės, rankų, smėlio žaismą. Jis leidžia savo sielai byloti trimačiais vaizdiniais, kurie nelieka fiksuoti, jie kaskart kuriami toliau valanda po valandos. Panašiai kaip budistų smėlio mandala, kuri vos ją baigus kurti yra sušluojama, šie smėlio kūriniai po terapinės valandos yra išardomi analitiko. Kitame psichoterapijos seanse viskas prasideda iš naujo. Lieka kūrinių fotografijos, ir po ilgesnio laiko galima kartu analizuoti visą jų seriją. Kad kūryba būtų laisva ir spontaniška, neskubama interpretuoti kiekvieno vaizdinio atskirai, nes tai blokuotų procesą.

Nors gal kam atrodytų keista, bet taip žaidžia ir vyrai, ir moterys, ir visiškai jauni, ir jau subrendę ar pagyvenę žmonės. Tokiu būdu jie prisiliečia prie savo tikrosios savasties, kuri ilgą laiką buvo nuslopinta vardan adaptacijos išoriniame pasaulyje. Iškylantys vaizdiniai, panašiai kaip ir sapnai, yra puikus greitkelis į pasąmonę ir parodo tikrąją emocinę žmogaus būseną. Neretai žaidimas smėlyje sukelia stiprias fiziologines reakcijas: drebulį, prakaitavimą, norą šlapintis, verksmą, tačiau ir atsipalaidavimą, ramesnį širdies plakimą, gilesnį kvėpavimą, bendrą pojūčių paaštrėjimą ir malonią savijautą. Tai rodo, kad šis žaidimas išties ne vien vaikiškas malonumas! Juk vaizduotė veikia fiziologinius procesus tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, ir remiantis Jeanne Achterberg knygoje Imagery in Healing: Shamanism and Modern Medicine cituojamais tyrimais, ji net gali kontroliuoti tam tikras imuninės sistemos sritis.

Smėlio dėžės vaizdiniai, kaip ir sapnai, kompensuoja sąmoningo požiūrio vienpusiškumą. Racionalusis ir apskaičiuojantis žmogus randa savyje gyvus pojūčius, švelnius jausmus, net religinius išgyvenimus: iš po jo rankų gimsta gražiausi sodai su juose skraidančiais rožiniais drugeliais, šokančios deivės, kelias paslėpto lobio link, kuriuo einant tenka susigrumti su pavojingomis būtybėmis ar laukiniais žvėrimis. Visa tai atspindi ir kartu nukreipia vidinę asmenybės raidą pilnatvės link.

Smėlio dėžės terapija paplitusi daugelyje šalių – kaip atskira terapijos rūšis arba kaip jungiškosios analizės dalis. Štai Japonijoje analitinė psichologija paplito būtent per smėlio dėžės metodą, kadangi toje šalyje gyvos smėlio ir akmenų sodų tradicijos, o pasakoti kitam apie savo asmeninius sunkumus ilgą laiką buvo tabu, vadinasi žodinė terapija buvo neįmanoma. Netolimose šalyse organizuojami žaidimo smėlyje terapijos kursai kartkartėmis atkeliauja ir iki Lietuvos savaitgalinių seminarų pavidalu. Lietuvoje kurį laiką smėlio dėžės terapiją taikė daugiausia dailės terapeutai ir psichologai dirbdami su vaikais, turinčiais įvairių emocinių sunkumų, trauminių patyrimų. Prieš keletą metų kaip pagalbinį metodą dirbant su suaugusiaisiais ją pradėjo taikyti jungiškosios krypties psichoanalitikės Gražina Gudaitė, Goda Rukšaitė, vėliau ir šio straipsnio autorė. Pastebėjome, kad suaugusieji mielai leidžiasi į šį kūrybinį procesą ir jaučia jo galią, o kai kurie pastebi jo pranašumus lyginant su dailės terapija – juk čia nereikia drovėtis, kad nemoki piešti. Čia gali pasinerti į rankų, smėlio, vaizdinių meditaciją ir atsitraukti nuo varginančių minčių.

Kaip tai padeda atsipalaiduoti, o kartu pažinti save, galima lengvai įsitikinti net nesikreipiant į psichologą. Sulaukę šiltesnio oro savo kieme ar pajūryje visi gali prisijungti prie smėlyje žaidžiančių savo vaikų. Imkite ir kartu sudėliokite savo visą šeimą smėlyje: šeimos narius gali atstoti įvairiaspalviai skirtingų formų ir paviršių akmenukai ir šakelės, gėlės, kankorėžiai. Sukurkite šeimai aplinką – gal tai bus namas, o gal pilis, gal mieste, o gal kaime. Tegu aktyviai dalyvauja jūsų vaikai: jie žaisdami labai nuoširdžiai parodys jums, kokie iš tikrųjų yra santykiai šeimoje ir kokie jie galėtų būti. Galite net pasiskirstyti vaidmenimis ir suvaidinti šeimyninio gyvenimo sceneles: tegu vaikai vaidina tėvus, o tėvai vaikus. Turėsite progos apversti pasaulį aukštyn kojom, kaip pasakoje apie “Varną Albertiną”, o paskui kartu grįžti į tikrovę, bet jau su naujomis įžvalgomis. Kartu su vaikais arba žaisdamas vienas galite sukurti smėlyje ir savo svajonių paveikslus: pavaizduoti, pastatyti, sudėlioti įvairių gamtinių priemonių pagalba savo “Džiaugsmą”, “Gyvenimo šventę”, “Harmoniją”, “Rojaus kampelį” ar pan. Ta vieta ilgam išliks jūsų širdyje, o kartu ir tas lengvo atsipalaidavimo jausmas, teikiantis ramios energijos, kurios taip trūksta kasdieniame gyvenime.

Buvau jau suaugusi, kai stebėjau keturių Tibeto vienuolių atliekamą mandalos kūrimo ritualą viename Vilniaus muziejuje.

…Pasigirsta žemais balsais giedama giesmė, monotoniškai kartojama mantra, vėliau lieka tik tyla, nutraukiama smėlio piltuvėlių skambesio. Devynios dienos po dešimt valandų tylos pilant spalvotą smėlį į taisyklingas geometrines formas, nuo vidurio į kraštą, saugantis nupūsti trapų kūrinį drabužio judesiu ar smarkesniu kvėptelėjimu. Aš ateinu keletą kartų ir stebiu kurį laiką, matau, kad smulkutis spalvotas raštas vis plečiasi po vienuolių rankomis. Ramu ir gera, atsiveria nepažinta erdvė – tai kažkas kita negu mano vaikystės smėlio pilys. Štai dešimtoji diena: tobula mandalos harmonija, grožis ir laikinumas, nespėjus nė prisirišti – sušluotos smėlio kruopelės byra į upę, o aš lieku čia žinodama, kad nuo šiol ilgėsiuos tokios darnos savyje…