Vaiko netekties išgyvenimai: per neviltį prasmės link

Budos gyvenamais laikais moteris vardu Kisagotamė prarado vienintelį savo vaiką. Negalėdama ištverti savo sielvarto, ji bėgo per žmones ieškodama vaisto, kuris atgaivintų sūnelį. Jai buvo pasakyta, kad Buda turi tokį vaistą. Kisagotamė nubėgo pas jį, nusilenkė ir paprašė: „Ar gali padaryti tokį vaistą, kuris atgaivins mano sūnų?“ „Žinau tokį vaistą. Tačiau kad jį pagaminčiau, man reikės kelių ingredientų. Atnešk man saują garstyčios sėklų.“ Moteris jau buvo beišbėganti, tuomet Buda pridūrė: „Man reikia, kad garstyčios sėklos būtų iš namų, kur nėra miręs joks vaikas, sutuoktinis, motina, tėvas ar tarnas.“ Moteris sutiko ir pradėjo vaikščioti iš namų į namus ieškodama garstyčios sėklų. Kiekvienuose namuose žmonės sutiko duoti jai sėklų, tačiau kai ji paklausdavo, ar kas nors yra miręs šiuose namuose, ji negalėjo rasti nė vienų namų,kurių nebūtų aplankiusi mirtis. Vienuose namuose buvo mirusi dukra, kituose tarnas, dar kitur – vyras ar tėvai.  Kisagotami negalėjo rasti namų,kuriuos būtų aplenkusi mirties atnešta kančia. Matydama, kad ji nėra vieniša su savo sielvartu, motina paliko savo vaiko negyvą kūną ir grįžo pas Budą, kuris su gilia atjauta jai tarė: „Tu manei, kad viena buvai praradusi savo sūnų; mirties dėsnis toks, kad tarp visų gyvųjų būtybių nėra jokio pastovumo.“ Ir man teko laidoti dukrą, kuriai 2014 m. sausio mėnesį sukaktų 18 metų. Visus keliolika metų po jos mirties sapnuose ją gimdau, laidoju, lankau mirusią mauzoliejuje arba lankau palatoje, slaugau, maitinu, nešioju, keičiu jos vystyklus, su ja žaidžiu, bendrauju. Tai, kas vyko su manimi tada per pirmuosius jos slaugos metus, buvo labai tikra. Tai iš tiesų buvo atsibudimas iš jaunystės godų ir iliuzijų, atsivėrimas sielos ir gyvenimo tikrovei su visu jos krūviu. Paskatinta kitų moterų netekties kančių, regis, vėl turiu prisiliesti prie šios savo patirties, kad galėčiau pasakyti kažką apčiuopiama ir prasminga mums visoms. Kartu noriu pagerbti visas motinas, tėvus ir jų mirusius bei sergančius vaikus. Tad pradėsiu nuo gedėjimo stadijų. Jas įvairiai skirsto ir vadina autoriai. Iš klasikos, iš Elisabeth Kubler-Ross žinome, kad pirmiausia šokas, sustingimas, po to neigimas, pyktis, depresija, galiausiai einame į priėmimą, susitaikymą. Remdamasi savo pačios senais dienoraščiais ir kitų motinų patirtimi galiu liudyti, jog visi šie jausmai iš tiesų užlieja. Pradžioje viskas atrodo tarsi sapnas, iš kurio, rodos, tuoj atsibusi. Gi po nakties sapnų visai nesinori atsibusti, o vaiką, rodos, jauti prisiglaudusį arba, rodos, ji miega lovelėje, tarsi girdi kvėpavimą arba juoką. Kai vaikas dar gaivinamas ligoninėje ar merdėja namuose, kreipdamasi į Dievą ar likimą, deriesi, kad viską atitaisytų, kad to nebūtų įvykę, žadi viską mainais už tai – pamaldų gyvenimą, visokias įmanomas aukas. Vėliau kyla bejėgiškas pyktis, kad išsirinko būtent tave, visiškas beprasmiškumo jausmas. Moteris po staigios kūdikio mirties guodžiasi, kad neranda prasmės ir mitologijos, jos žodžiais tariant, kad sugriuvo jos tikėjimas, kad ji negali niekuo pasitikėti, kas vyksta, nes viskas gali griūti bet kurią akimirką. Kaip išvis įmanoma turėti kokią nors viltį vėl laukiantis vaikų ir bendrai, kaip teisingai jų lauktis? Sugriūva visa orientacijos pasaulyje sistema – siela iš tikrųjų vartosi, apsiverčia. Jungiškoji psichoanalitikė Sharlotte Mathes, pati palaidojusi sūnų ir išsamiai tyrusi motinų gedėjimą netekus vaikų, teigia, kad nėra tokio linijinio modelio stadijų, kurias pereina gedinčioji. Galime kalbėti apie judėjimą nuo pirminio šoko į aštrų kentėjimą ir palaipsnį grįžimą atgal į gyvenimą. Jausmai labai kinta, jie prieštarauja vienas kitam – neigimas, pyktis, liūdesys ir priėmimas, regis, keičia vienas kitą nuo pat pradžių. Siekiama iš atsivėrusios tuštumos ir chaoso sukurti naują tvarką, naują save, leisti sau toliau gyventi ir vystytis.  Sielvartaujančiam nuolat įkyriai iškyla akimirkos iki nelaimės ir pati nelaimė, juntama visu ryškumu visais pojūčių modalumais. Trauma įsirašo. Giliausia kančia susijusi su baisiu kaltės jausmu, žinojimu, jog nieko atitaisyti jau nebeįmanoma ir negalėjimu paaiškinti, įprasminti netekties. Dar sunkiau, kai motina ir tėvas patys yra apkaltinami dėl vaiko mirties, tiesiogiai arba netiesiogiai. Pavyzdžiui, mirus namie pagimdytam vaikui tėvai tardomi ikiteisminiame tyrime. Net jei vaikas mirė ligoninėje po mėnesio nuo naminio gimdymo dėl nenustatytos priežasties, gydytojai lengva ranka konstatuoja, kad kaltas naminis gimdymas, vadinasi, pirmiausia motina. Net jei tai pasakyta tarp kitko, svarstant, prie pačios motinos natūralaus kaltės jausmo prisideda sunkus kaltinimas, prislegiantis sunkiausia našta. Tokia motina net ir po kelių metų nuo vaiko mirties sapnuoja, jog yra nuteisiama mirties bausme ir nuosprendis neskundžiamas, jos negalima pasigailėti.  Juk gydytojai net nepabandė paieškoti kitos versijos, gal bijodami ir patys būti apkaltinti laiku nesuteikę reikiamos pagalbos… Tad vidinis kaltintojas įgyja autoriteto patvirtintos galios.  

Mitai, trikdantys gedėjimą

Dauguma vadovėlių tvirtina, kad įprastai gedėjimas užtrunka apie 2 metus, o vaiko gedėjimas iki 6 metų, tačiau visgi savaime laikas nieko neapsprendžia. Esminis dalykas – gedėjimo darbas, kurį reikia nudirbti kiekvienam patyrusiam netektį. John W.James, Russel Friedman aptaria kelis mitus, trukdančius gedėti ir pabaigti gedėjimą, kurie verčia jame įstrigti, įšalti. Tai tarsi šeimos ir visos kultūros įteigti imperatyvai, kurie vaiko netekties atveju įgyja labai konkrečias išraiškas:

  1. Neliūdėk: „Tavo vaikas virto angeliuku danguje“ „Na štai, dabar danguje turi savo angelą“, „Neliūdėk, nes tavo ašaros trukdo jo sielai iškeliauti“.

Nors visa tai vėliau iš tikrųjų gali paguosti, kai pati moteris tokį tikėjimą atranda savyje, tačiau  pradžioje reikia kitko. Jauna mama po negyvo kūdikio gimdymo kalbėdama su panašaus likimo moterimis pasakoja: „…paskui pajutau, kad vyras laiko mano ranką. Ir į lovą įkritau kaip į pūkus. Buvo lengva lengva. Mane šnekino. Visai nenorėjau atsigauti. Buvo taip minkšta, gera. Bet kažkodėl verkiau. Visi klausinėjo: tu mane pažįsti? Sakau, aš jus visus pažįstu, bet aš tikrai nenoriu kalbėti. Ir nekalbėjau. Tik verkiau. (…) Jis išvažiavo tik tada, kai aš nusiraminau. Bet po kurio laiko aš vėl pradėjau verkti. Tada atėjo draugė. Ji sako, verk, reikia verkti.“ (Gimdymas ir gimimas, p. 295)

  1. Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu: „Tu gali turėti daugiau vaikų“, „Tu turi kuo greičiau pastoti ir pagimdyti – tai bus ta pati siela.“

Iš tikrųjų tėvai gali smarkiai jausti savo prarastą vaiką tebesant šalia. Atrodo, kad ji vis dar glėbyje, kad jis paliečia ranka ar kalbasi, juokiasi ir pan. Romualdas Ozolas po sūnaus netekties viešai prisipažino kurį laiką jautęs jo prisilietimus ranka. Sielvartaujančiam atrodo šventvagiška  pamiršti mirusįjį ir atsisakyti tokio ryšio.

  1. Sielvartauti reikia vienam.  Kiti nustoja klausinėti ir net nebeužsimena apie praradimą – tai virsta tabu. Suveikia ir savisauga, kad nebūtum pasmerktas arba kad nelieptų neliūdėti, pralinksmėti, nepasiduoti.

Moteris po persileidimo dalijasi: „Iki šios dienos mūsų šeimoje apie tai nekalbama. Tai yra neliečiama tema, tabu. Ir niekada mes neiškalbėjom tos temos. (…) Ir  dar buvo blogai, kad aš neleidau sau išsiverkti, viską paslėpiau savy. Niekada nekalbėjau su vyru. Man buvo labai pikta. Aš nebenorėjau to žmogaus matyti ir nebenorėjau su juo gyventi, nes galvojau, kad į tokią šeimą, kokia buvo mūsų, galėjo ateiti tik stiprus vaikas, toks kaip pirmasis sūnus.“ (Gimdymas ir gimimas, p. 290-291)

  1. Būk tvirta: „Tu turi ir kitą vaiką, negalima jo apkrauti savo emocijomis, tu turi gyventi dėl jo.“
  2. Imkis veiklos: „Neišsigalvok depresijos, tai poniučių liga – imkis veiklos.“

Algirdas Kaušpėdas, praėjus metams po dukters netekties, sako:  „Niekas nesibaigė. Prisimenu ją kiekvieną dieną. Turėjau kažką daryti su sielvartu, todėl pradėjau daugiau dirbti. Dažnai, kai pagalvoju, koks esu tuščias be jos, kad ji nebedžiugins manęs savo darbais ar šeima, kad nepaduos man senatvėj stiklinės, sakau sau – palauk, tu čia pergyveni, kad tau blogai, tau savęs gaila. Ir tada aš neleidžiu sau taip galvoti“.

  1. Laikas gydo visas žaizdas.Vis dėl to gydo ne laikas, o pasikeitęs suvokimas, leidžiantis suteikti prasmę netekčiai, pasikeitęs santykis. Algirdas Kaušpėdas: „Išmokau tai priimti kaip tam tikrą duotybę, kaip man nežinomą Kūrėjo scenarijų, kuris labai skausmingas.”

Ir deivės netenka vaikų

Jei ne veikla, jei ne tvirta vienatvė, tai kas tuomet? Sharlotte Mathes siūlo pažvelgti archetipiniu požiūriu, rasti archetipines istorijas netekčiai išgyventi. Turkijoje yra vadinamoji Niobės uola, turinti liūdinčios moters bruožus. Ją 8 a. pr.m.e. erą mini Homeras, “Iliadoje” (24:612) nurodantis, kad ji “iškilusi tarp uolų neįžengiamose Sibylo kalvose, kur, kaip žmonės sako, Nimfos, šokusios prie Achelo (Achelous) krantų, prigulė pasnausti. Ten marmurinė Niobė apmąsto vienatvėje, ką dievai skyrė jai”.Niobė, Frigijos karaliaus Tantalo dukra, atvyko į Tėbus, kur ištekėjo už karaliaus Amfiono. Amfionas taip pasakiškai grojo lyra, kad pakerėdavo medžius ir priversdavo akmenis sugulti į reikiamas vietas – ką panaudojo perstatydamas Tėbų sienas. Pora susilaukė daug vaikų – 7 sūnų ir 7 dukrų. Tačiau Niobės pasipūtimas baigėsi tragiškai. Ji gyrėsi, kad vaikų turi daugiau nei deivė Leta, pagimdžiusi Dzeusui tik Apoloną ir Artemidę. Leta pasiskundė savo vaikams, kurie nieko nelaukdami strėlėmis iššaudė visus Niobės vaikus. Jų kūnai gulėjo kraujyje 9 dienas, nes visi matydami juos virsdavo akmenimis. Niobė visas 9 dienas badavo ir verkė, bet jos kančia taip sutrikdė dievus, kad jie ir ją pavertė akmeniu. Tačiau ji ir toliau lieja ašaras. Niobės istorija yra apie pyktį, kerštą ir sustingimą sielvarte. Daugeliui tėvų atleisti gydytojams, prievartautojams, žudikams ar patiems sau dėl vaiko mirties tampa neįmanoma užduotis. Laukiama, kad kaltininkas gailėsis, tuomet dalis tėvų atleisti sugeba, ir šį veiksmą vadina labiausiai gydančiu veiksmu, padarytu savo gyvenime. Juk neapykanta, kova, kerštavimas labai išvargina.  Visgi daliai yra svarbu leisti sau neatleisti, ir neteisti savęs dėl to. Svarbu suvokti, kad per ankstyvas atleidimas gali būti susijęs su vengimu iš esmės pripažinti natūralius žmogiškus tamsius impulsus. Kad galėtum iš tikrųjų atleisti, turi pirmiausia pajusti savo pyktį, skausmą, įsisąmoninti keršto fantazijas ir tą atleidimą subrandinti. Su atleidimu įmanomas atgimimas, tačiau Niobė amžinai verkia, ji lieka įstrigusi. Galima šitaip sustingti ir kaltėje. Kad taip neįvyktų, svarbu diferencijuoti neurotinę kaltę nuo tikrosios. Kai moteris užauga jausdama didelius savo motinos reikalavimus ir vis nesulaukdama jos tikro priėmimo, jos netektis vėl atgaivina šį senąjį kompleksą. Tokia mama laisviau augina savo vaiką, mažiau jį kontroliuoja, o po netekties už visa tai save žiauriai apkaltina, net jeigu jos elgesys niekaip nelėmė vaiko mirties. Arba štai moteris, praeityje patyrusi nesivystančio vaisiaus abraziją, vėliau susidomi natūraliu gimdymu.  Ji ima iš naujo save kaltinti už tai, kad praeityje per mažai žinojo ir nebuvo pakankamai sąmoninga, kad be intervencijų persileistų arba pagimdytų. Atrodo, kad reikalavimai vis didėja, ir jie neatsižvelgia į realias aplinkybes tuo buvusiu moters gyvenimo momentu. Kita moteris, pagimdžiusi vaiką su negalia, visą gyvenimą gali save iracionaliai kaltinti vien dėl to, kad pati nebuvo tinkamai priimta savo motinos nei vaikystėje, nei parsivežusi vaikelį iš gimdymo namų. Tokiu atveju svarbu tvarkytis su negatyviu motinos kompleksu. Kita vertus, su realia kalte irgi tenka gyventi – svarbu suvokti, jog net padarę realių klaidų situacijos baigties numatyti negalėjome. Kiek įmanoma, tenka savo kaltes išpažinti, priimti tamsią savo žmogiškos prigimties pusę, kompensuoti darant gera kitiems, šviečiant kitus. Kitas mitas, leidžiantis sutalpinti motinos gedulą ir suteikiantis atgimimo vilties – tai graikų žemės deivės Demetros ir jos dukters Persefonės mitas.  Kai Kora, būsimoji Persefonė, dar buvo maža mergaitė, Dzeusas, net nepasitaręs su Demetra, sutiko išpildyti savo brolio Hado prašymą. Hadas norėjo, kad Kora taptų jo nuotaka ir kartu valdytų požemio karalystę.  Jis buvo labai nekantrus – pakilo į žemės paviršių ir pagrobė Korą, kai ji skynė pievoje gėles. Jos klyksmas buvo toks siaubingas, kad jį išgirdo net motina Demetra, ji visur dukters ieškojo, bet nerado. Užsirūstinusi ant Dzeuso, paliko Olimpą, pasivertė mirtingąja ir liedama ašaras klajojo tarp mirtingųjų.  Didžioji deivė nustojo rūpintis žemės derlingumu, augalai nuvyto, gyvūnai nustojo daugintis, apmirė gyvenimas žemėje, o žmonės ėmė baimintis dėl savo ateities. Bet nieko nejuto sielvartaujanti Demetra. Eleusine ji ilgai sėdėjo verkdama prie šaltinio, kol ją pasikvietė karaliaus Kelėjo dukterys. Demetra sutiko tapti tarnaite ir ėmė auklėti karaliaus sūnų. Nusprendusi suteikti jam nemirtingumą, deivė naktį kišdavo jį į žioruojančią krosnį. Aptikta išgąsdintos karalienės Demetra atskleidė savo dieviškumą ir liepė Eleusine įsteigti jai šventyklą. Pagaliau Dzeusas per Hermį turėjo įsakyti, kad Hadas grąžintų Persefonę, jau tapusią Požemio karaliene. Kadangi tuo metu ji jau buvo suvalgiusi Hado granato sėklų, santuokos simbolį, tad nebegalėjo, o gal ir nebenorėjo galutinai išsivaduoti iš Hado. Grįžus Persefonei Demetra išskėstomis rankomis puolė pasitikti dukters, grąžino žemei derlingumą, visa, kas gyva, džiūgavo ir šlovino didžiąją deivę ir jos dukrą. Tačiau kasmet Persefonė turi grįžti pas vyrą, ir kaskart Demetrą apima liūdesys, ir vėl liūdi gamta. Ji vėl pražįsta kiekvieną pavasarį, kai pas motiną parkeliauja Persefonė. Demetros mitas leidžia pajausti motinos kančios gelmę ir universalumą: net deivė negali išvengti dukters praradimo. Jos begalinis sielvartas kone apakina ir verčia apleisti visa, kas gyva – kaip būna didžiojoje depresijoje.  Pagrindinis Demetros jausmas – begalinis ilgesys ir juntama žiojinti tuštuma, kuri atrodo niekuo neužpildoma. Tai sunkiausi motinai ir tėvui išgyvenimai, jų skausmo bedugnė. Išeitis pasiūloma – tarnauti kitiems, auginti, auklėti kitų vaikus ar kitaip padėti reikalingiems pagalbos. Daugeliui moterų tokia išeitis atsiranda, ir jos mielai įsitraukia į savanorystę, šitaip iš dalies patenkindamos savo rūpinimosi poreikius. Mielai atjausdamos kitus, švelniai besirūpindamos jų kančių sumažinimu jos gali gydyti savo pačių žaizdą, iš dalies užpildyti tuštumą. Vis dėlto nereikėtų turėti nerealių lūkesčių – Demetrai sutrukdoma paversti karalaitį nemirtingu. Svarbu nepamesti savo tikrovės, grįžti prie savo vientisumo atkūrimo. Kiti vaikai neatstos prarastojo. Demetros gyvenimas jau nebebus toks kaip buvo: grįžusi Persefonė jau nebe nekaltoji Kora, o Požemio, Mirusiųjų valdovė, ir ji turi ten karaliauti. Mathes teigia, kad kai kuriuose graikų pasakojimuose Persefonė nuolat liekanti Hade, ir ji būnanti abiejose vietose vienu metu – tiek su motina, tiek su vyru. Išlikę žinių, kad inicijuotieji į Eleusino misterijas, Demetros kulto dalį, įtvirtindavo dvasinę mergelės ir motinos vienovę, peržengiančią racionalų supratimą. Šiuo požiūriu, motinos ir mergelės vienovė – tai vientisa siela. Per Persefonę Demetra priima ir mirtį, ne tik gyvenimo pavasarį ir brandą. Ir moterų sapnuose grįžtantis mirusio vaiko vaizdinys jau atstovauja pačios moters sielą. Jei jis sergantis ir apleistas, mums tai turi priminti, kad kažką labai esminio savyje apleidome. Rūpintis savimi nereiškia save gražinti ar lepinti, ir greičiausiai mums trūksta gilesnės įžvalgos, savirealizacijos, dvasinės praktikos, gal net pasiaukojančios savidisciplinos. Tad Demetros ir Persefonės mitas padeda iš objektyvaus santykio su mirusiu vaiku lygmens pereiti į subjektyvų santykio su savo siela lygmenį.  Man regis, toks perėjimas ir yra pagrindinė gedėjimo netekus vaiko užduotis. Mes nuo pat netekties momento juk esame nubloškiami į akistatą su savo sąžine – sąmoningu žinojimu apie save. Apskaitome savo netobulumus, už kuriuos jaučiamės nubausti, susiduriame su savo pykčiu, kalte, gėda, juos apvalome, atsiprašome, patys atleidžiame ir tikimės atleidimo. Jei bėgame nuo to sunkaus proceso, sunkių jausmų vien į veiklą, darbus, naujus santykius, mūsų siela lieka apmirusi. Norėdami pajusti jos pilną gyvybingumą turime vėl grįžti prie giliausios savo esybės, tikrųjų jausmų ir juos išgyventi. Atgijęs, laimingas vaikas sapnuose mums parodys, kad einame teisingu keliu – nuo akistatos į santykį. Vientisa siela mums pažįstama ir Švenčiausios Mergelės Marijos, Dievo Motinos asmenyje.  Daugeliui kenčiančių motinų ir tėvų būtent ji suteikia viltį ir leidžia lengviau pakelti nuosavą sielvartą. Būtent kenčiančioji Marija laiko ir išlaiko vaiko kančią ir mirtį, ir pati yra pakylėjama. „Ekskursantės“ , pirmojo lietuviško filmo apie tremtį, autoriai, manau, neatsitiktinai pagrindinę heroję pavadino Marija ir įdavė jai į rankas kryželį bei apipylė javais… Kai moteris tokia vientisa, ji gali štai šitaip pasitikti ir palydėti kūdikį: „Mama labai išgyveno, kad nepabučiavo savo mažiuko iš karto po gimimo. Kai tik ji pajėgė atsistoti, iš karto nuėjome pas vaikelį. Pradžioje buvo ašarų lietus, o paskui mama ėmė šypsotis ir kalbėtis su juo. (…) Ji su juo kalbėjosi, vadino gražiausiais žodeliais, glostė, ir kai vaikelis vis labiau merdėjo, ji jam kartojo būk stiprus, būk stiprus, viskas bus gerai. Tu pamatysi, viskas bus gerai. Visi gydytojai ir seselės aplinkui verkė. Per tą laiką tėtis nuvažiavo į Katedrą ir atsivežė pažįstamą kunigą, kuris vaikelį pakrikštijo.  Žilas senučiukas kunigas irgi verkė ir maldas kalbėjo pašnibždomis. (…) Mes nusifotografavome ir nusifilmavome. Labai įdomu, kad fotoaparate buvo likę gal kokie penki kadrai, o kameroje gal pora minučių laisvos juostos. Tarsi tam žmogui tik tiek ir tereikėjo. Paskui jis ramiai iškeliavo. Per tas šešias valandas mes jautėmės nugyvenę didžiulį, ilgą gyvenimą su tuo naujai užgimusiu ir čia pat išėjusiu žmogumi. Mama, nepaisydama savo tėvų draudimo, ramiai dalyvavo laidotuvėse. Ji sakė, aš pati turiu viską padaryti iki galo – tik tada būsiu rami. Ta jaunutė moteris nėra kažkaip ypatingai apsiskaičiusi ar labai išprususi. Atrodė, kad ji elgiasi vedama kažkokio ypatingo žinojimo, kažko didesnio už visas knygas ir artikuliuotą išmintį. Atrodė, kad ji savo išmintį semia iš kažkokios amžinos ir begalinės motinystės taurės.“ (Gimdymas ir gimimas, p. 305)

Ritualų galia

Šiai mamai, kaip ir daugeliui tėvų, labai reikėjo atlikti ritualus. Ritualai – vienas esminių gedėjimo elementų, ir laimė, kai dar esame išsaugoję juos gyvus. Netektis priverčia į juos atsigręžti ir remtis: kultūroje išsaugotais, tėvų perduotais ir savo sukurtais, iškylančiais čia pat. Dar ne visiškai mūsų kultūroje pamirštos raudos, jos kai kur ir dabar leidžia išgyventi sielvartą neužtvenktą. Raudama garsiai, jausmingai, pasikūkčiojant, priešingai nei dabar miestuose įprasta. Į raudą moteris sudeda visą savo širdgėlą, bet kartu ir viltį. Etnomuzikologė Aušra Žičkienė teigia: „ Kadaise laidotuvių raudos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apeiginė laidotuvių raudų funkcija – padėti velioniui persikelti į kitą pasaulį (buvo manoma, kad neapraudojus mirusiojo jam bus „užrakinta žemė” – velionis vaidensis, neturės ramybės). Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, jų prašoma tinkamai priimti ateinantį. Raudama ne tik per laidotuves, bet ir minint mirusiuosius devintą ir keturiasdešimtą dieną po laidotuvių bei lankant kapus per Vėlines ir kitomis progomis.“ Dalia Černiauskaitė pateikia tekstus, kaip raudama mirusių netekėjusių dukterų ir nevedusių sūnų. Jauni žmonės šarvojami aprengti vestuviniais drabužiais ir laidotuvės čia virsta mergvakariu arba vestuvėmis : „Vai aš mislijau, kad aš sukrausiu kraitelį savo dukrelei. Vai aš mislijau, kad aš išduosiu margas skryneles. Vai aš mislijau, kad aš išleisiu savo dukrelę su dideliu pulkeliu, su muzikėlėms. O dabar aš išleisiu savo dukrelę į kalnelį su skaudžiais žodeliais, su gailioms ašarėlėms.“ „O suprašiau visą giminėlę su varpeliais, su vargonėliais ant savo durelės mergvakarėlio; su rūsčiomis širdelėmis, su graudžiomis ašarėlėmis susirinko didelis pulkelis <>. Aušrelė aušta, saulelė teka, skirkis brolelių, rinkis pamergėles, sodink į suolelį, sodink už staleio, čėsas keliauti tolimą kelelį į tavo tėviškėlę.“ Čia senosios lietuvės mitologija, šitaip ji įprasmina dukters ar sūnaus mirtį, šitaip lengviau paleidžia ir susitaiko. Kaip teigia Aušra Žičkienė, „Dzūkijoje moterys nuo amžių apraudodavo kone visas savo gyvenimo negandas, tik dažniausiai taip, kad pašalinė ausis neišgirstų – miške uogaudamos, apeidamos gyvulius, laukuose dirbdamos ar daržus ravėdamos.“ Vadinasi, rauda neapsiriboja vien laidotuvių metu, ji ir vėliau suteikia formą, struktūrą išgyvenamiems jausmams, ji veržiasi spontaniškai. Esu tikra, kad ir šiuolaikinė moteris vienumoje gali taip raudoti, kad jos sielvartas nebūtų sukaustytas. Tą daro ir vyrai. Štai Eric Clapton po 4 metukų sūnaus netekties jam iškritus pro dangoraižio langą, sukūrė dainą „Tears in heaven“. Daina savo emocija greičiausiai palietė daugelį patyrusių netektis, nes ilgai buvo populiariausiųjų topuose. Pats Claptonas viename interviu prisipažįsta, kad muzika jam tapo gydančia priemone, padėjusia įveikti sielvartą. Po 12 metų nustojo groti „Tears in heaven“, teigdamas, kad nebeišgyvena dainos jausmo – jo gedėjimas buvo pasibaigęs. Dabar daugelis šeimų jau atitrūkusios nuo giminių, nuo senųjų papročių, nuo krikščioniškosios tradicijos. Tuomet suteikti gedėjimui struktūrą žymiai sunkiau ir chaosas užsitęsia, procesas stringa. Aušra Žičkienė liudija tokį asmeninį pokalbį: „Papročių tyrinėtoja Regina Merkienė yra pastebėjusi, kad žmogus turi nesąmoningą apeigų poreikį, nesąmoningą transcendencijos pojūtį. Per penkiasdešimt metų metodiškai naikinant ar bandant dirbtinai pakeisti įsigalėjusius, nusistovėjusius papročius ir apeigas, tas poreikis kai kada išsilieja netikėtomis formomis; sakykime, staiga kur nors atsiranda paprotys, tikėjimas, buvęs seniai visų pamirštas ir tyrinėtojams žinomas tik iš literatūros. Vienas pavyzdėlis: 1997 m. universiteto studentus profesorė apklausė, ką jie manantys apie kontaktų su mirusiais artimaisiais galimybę. Beveik visi jaunuoliai teigė jaučiantys ryšį su mirusiaisiais. Jie padedantys sunkiomis akimirkomis, sapnuose duodantys patarimų, kaip išspręsti iškilusią problemą. Mažiausiai buvo nurodoma, kad toks tikėjimas yra susijęs su bažnyčios mokymu.“  Žmonės vėl ieško ritualų, kad suteiktų formą savo gedėjimui, ir tai gyvybiškai svarbu. Man toks ritualas buvo krikštynos, senųjų kantičkinių giesmių giedojimas šalia dukters, dienoraščio rašymas. Po mirties svarbus kiekvienas tradicinis mirusiojo paminėjimas, tačiau to negana. Tėvams padeda labai asmeniniai ritualai: susijusių su mirtimi, sekusių po mirties sinchroniškų įvykių prisiminimas, sapnų užrašymas ir pasakojimas, savo gyvenimo istorijos peržvalga, savo dvasinės biografijos rašymas, kūryba. Moterys pasakoja apie joms pagelbėjusius koliažų kūrimą, sodo ir darželio sodinimą, aktyvios vaizduotės panaudojimą. Mane itin sujaudino klausimas, kurį siūlo Mathes užduoti savo mirusiam vaikui: „Kaip tu nori, kad aš toliau gyvenčiau savo gyvenimą?“ Tokiu būdu bendraujant su savo vaiku jis ima atstovauti mums archetipinę išmintį ir tampa mūsų vedliu į anapus. Kaip jau minėjau kalbėdama apie Demetros ir Persefonės vienovę, atsiveria sielos visybė. Motinai svarbu susikurti tokią šventą erdvę ir laiką, kur ji galėtų pabūti viena, medituoti ar melstis. Kartais tėvai leidžiasi į jiems dvasiškai svarbias ar piligrimines keliones, buriasi į netektį patyrusiųjų bendruomenes, grupes, atranda dvasines praktikas. Gedėjimas tampa transformuojančiu. Gedintysis užbaigia skausmingąjį etapą ir sukuria naują psichikos tikrovę, kur mirtis irgi turi savo vietą.