Kaip susidraugauti su ateitimi?

Rytas. Šoku iš lovos, nes jau imu galvoti apie darbą ir žinau, kiek daug turiu suspėti arba kokios svarbios užduotys šiandien laukia. Mintis veja mintį: ką šiandien pasakys vadovas apie didėjantį nuostolį? Kokios jis bus nuotaikos? O gal rengia atleidimo lapelį? Išsiblaškiusi užsitepu sumuštinį ir pasiruošiu išeiti. Mašinoje nerimas stiprėja – ar šiandien vėl skambins tas klientas, kuriam vėluojame atsiskaityti / nuvežti prekes / atsakyti į jo paklausimą? Ak, tik dabar prisiminiau, kad vakar nebeatsakiau jam į eilinę žinutę… Ak, įmonėje situacija tokia, kad ūpo dirbti nėra, o kai pagalvoji kas bus toliau… Kas mūsų laukia vėliau – gal dar kils kainos, paskolų palūkanos, o įmonės apyvarta tik kris, o jeigu bankrotas? Ką tada veiksiu, kur ieškoti darbo? Darbe kimbu į darbus, neramios mintys kiek pasitraukia. Vakare vėl grįžta kartu su nuovargiu, nusivylimu, kad diena vėl buvo pilna streso ir be jokio džiaugsmo. Ypač jei šeimoje kiekvienas užsiimame savimi – jis priešais televizorių arba žaidžia krepšinį, aš gaminu ir prižiūriu vaikus. Prieš miegą nusivalau makiažą ir pasižiūriu į veidrodį – vaizdas ne koks, nuovargis tiesiog įspaustas veide. Kažko norisi, širdį maudžia ilgesys ir nerimas. Atsigulus net sunku užmigti: sukasi klausimai, kas bus rytoj, kas bus po metų? Kaip gyvensim, jei aš neteksiu darbo? O jei vyras? Kas bus, jei nerasiu ramybės net jogos kursuose, į kuriuos užsirašiau? Jausmas, kad nieko negaliu kontroliuoti, ateities baimė tiesiog užvaldo…

Gali būti, kad taip prabėga daugelio moterų ir vyrų diena. Klausimai apie ateitį gali skirtis – vienus labiau kankina darbo problemos, kitiems kelia nerimą artimųjų blogėjanti sveikata, treti rūpinasi šeimos santykių ateitimi, meilės patvarumu. Vis dėlto didelę dalį gyvenimo praleidžiame gromuliuodami ką ir kaip padarėme ar nepadarėme praeityje – šįryt, vakar, užvakar, pernai, prieš keletą metų, jaunystėje, vaikystėje arba kankindamiesi dėl ateities. Juk žmonija nuolat seka sau pasaulio pabaigos mitą, kuris tik vadinasi skirtingai: Apokalipsė, Armagedonas, Žuvų eros pabaiga, pasaulinis karas, žvaigždžių karai, Saulės virtimas supernova ar Nibiru pasirodymas.

Psichologė Janet Rainwater savo knygoje “Padėk sau” kalba apie 39 kankinimosi mintyse būdus, vienas jų kaip tik susijęs su ateities baime ir konkrečiu atveju gali atrodyti maždaug taip: “Jei leisiu jam prie manęs priartėti, prisirišiu ir labai kentėsiu, jeigu jis mane paliks. Jeigu neleisiu jam priartėti, tuomet gailėsiuos dėl praleistos progos…”  Toks noras kontroliuoti savo ateitį blokuoja bet kokį sprendimą ir žmogus nedaro nieko, tik toliau kenčia. Atrodytų, kentėjimas susijęs tik su negatyviomis fantazijomis, tačiau net ir nekaltos fantazijos apie ateitį kartais sukelia visiškai tuščius ginčus, kaip brolių Grimų pasakoje “Sudžiūvėlė Lyza”. Lyza turėjo vyrą, kurį užversdavo darbais, pati taip pat sunkiai ir daug dirbo, tačiau jie vis vien gyveno labai vargingai. Visokios mintys jai neduodavo vakare užmigti, ir ji kartą ėmė fantazuoti apie pinigus: vieną ji ras, kitą pinigą gal kas padovanos, trečią turėtų duoti jos vyras, ketvirtą ji pasiskolintų, tada nusipirktų telyčaitę, kuri vėliau apsiveršiuos. Tuomet vyras apsidžiaugė ir jau tarėsi ragaująs šviežio pieno, bet pati jau buvo sugalvojusi pieną atiduoti veršiukui, kad užaugusį galėtų gerai parduoti. Vyras vis tiek norėjo pasilikti dalį pieno sau. Taip jiedu ir susikivirčijo iki rėkimo ir keiksmų. Turbūt ne vienoje šeimoje taip įvyksta. Pavyzdžiui, ginčijamasi dėl būsimo namo statybos terminų, interjerų ir kaip tvarkys žemę prie namo, jau beveik jame gyvenama, kai net nekvepia statybomis, nes šeimai trūksta pinigų ir nėra garantijos gauti paskolą. Vietoje intymių glamonių ir mėgavimosi vienas kito artumu prasideda tušti ginčai dėl ateities, kurios net nėra, ir nė vienas iš tikrųjų negali jos kontroliuoti.

Kodėl vieni labiau bijo ateities, o kiti mažiau? Matyt, tai susiję su saugumu ir palaikymu, kurį patyrėme savo šeimoje vaikystėje. Jei ankstyvoje vaikystėje trūko šilumos ir padrąsinimo, jei šeimai teko patirti sukrėtimų – mirčių, skyrybų, persikėlimų iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, ir suaugusieji sunkiai atsitiesė, tuomet vaikams toje šeimoje buvo nesaugu. Padėtį dar labiau sunkina vieno šeimos nario alkoholizmas, sunki liga, vaiko patirtos fizinės ir psichologinės traumos: patyčios, fizinė, seksualinė, emocinė prievarta ir smurtas. Toks vaikas užauga baikštus, nepasitikintis savimi ir pasauliu, jis jaučiasi blogas ir nemylimas, ir nuolat susikuria tokias situacijos, kurios tik patvirtina susikurtą savęs ir pasaulio vaizdą. Jam baisi praeitis, o ateitis atrodo ne tik baisi, bet ir beviltiška, nes jis jaučiasi nenusipelnęs nieko gero, pavojinga, nes jam jau teko patirti daug blogo.

Susidraugauti su ateitimi tokiam nelaimingam ir įsitempusiam žmogui reiškia susidraugauti su savimi. Pirmiausia atsigręžti į savo nelaimingą vidinį vaiką ir su juo susipažinti. Galbūt tai mūsų vidinis berniukas ar mergaitė bijo likti vienas ir jaučiasi labai pažeidžiamas didžiuliame pasaulyje. Tai jam ar jai tas pasaulis atrodo pavojingas, o mes iš suaugusio pozicijos galime vaiką nuraminti. Juk mokame nuraminti savo tikruosius vaikus, kai jie užsigauna ar bijo tamsos, ar verkia naktimis. Žodžiai iškyla patys, tiesiog sakome juos iš širdies – ne kaltiname, o su meile paguodžiame. Galbūt mūsų vidinis vaikas ilgisi, kad mes paduotume jam ranką ir eitume kartu pasidžiaugti žvėreliais zoologijos sode ar gaivinančia vandens tėkme vandens parke, ir paišdykautume nesirūpindami dėl įvaizdžio, finansinės padėties ar sveikatos. Kaip tik ramus atsipalaidavimas ir leidimas sau žaisti leis grąžinti jėgas ir sveikatą, gerai pailsėti. Kai gerai pailsime, ir mintys apie ateitį nebe tokios niūrios. Mintims apie praeitį ir ateitį tiesiog nebelieka vietos, nes mes visiškai įsitraukiame į dabarties išgyvenimą, mes mėgaujamės. Kažkur dar girdime tyliai zyziant įprastą vidinį išsigandusio pesimisto balsą, bet galime jį nuraminti, kad dėl mūsų ateities fantazijų ji niekaip negali nei pagerėti, nei pablogėti. Ateitis bus tokia, kokia ji bus, ir tai vėl bus dabarties momentas, kurį teks pilnai išgyventi.

Kai kurios meditacijos praktikos, kuriose skatinama visiškai susitelkti į dabarties momentą, taip pat susijusios su vidinio vaiko atgaivinimu. Antai Vakarų pasauliui vis labiau atsiveria indiškojo ir tibetietiškojo budizmo žinios ir konkretūs metodai. Viena iš pagrindinių vienijančių skirtingas budizmo mokyklas sąvokų – tai tuštumos sąvoka. Budos mokymas teigia, kad suvokus visų pasaulio reiškinių ir savųjų išgyvenimų tuštumą galima išsivaduoti iš kančios. Gerai pagalvojus, nėra nei vieno daikto ir nei vieno reiškinio pasaulyje, kuris nesikeistų – viskas kinta, po truputį suyra, praeina, išnyksta be pėdsako, o jei ir palieka pėdsaką, tai tik laikiną, kuris taip pat pranyksta. Nelieka stovėti nei gražiausi rūmai, nei didingi paminklai, vandenyne nuskęsta žemynai, maišosi tautos, vertybės nuolat kinta, galingieji virsta elgetomis ir tremtiniais arba yra nužudomi, miršta senosios kalbos. Namus nuolat tenka remontuoti, suplyšta drabužiai, pasensta gražuolės, o puikieji princai virsta senais bambekliais. Meilė, į kurią dedame tiek vilčių jaunystėje, išblėsta, o jos vietą pakeičia pripratimas ir nuobodulys. Vadinasi, pasaulyje nėra nieko, už ko galime užsikabinti, ką turėtume laikyti ir nepaleisti, ir ko galėtume trokšti, bet kartu nėra nieko, ko turėtume bijoti. Juk ką nors įgiję anksčiau ar vėliau turėsime su tuo atsisveikinti, vos tik susitikę, greitai turėsime išsiskirti. Anot Budos mokymo, mūsų kančia kyla ne dėl reiškinių kaitos ir nykimo, o dėl to, kad nesuvokiame pačios reiškinių prigimties. Jei šiandien turiu gerą darbą ir puikų atlyginimą, imu tikėti, kad taip bus visada, įsijaučiu į savo socialinį vaidmenį ir su juo susitapatinu. Turiu gražuolę žmoną, kuri, regis, mane taip myli, ir esu užliūliuotas šlovės ir spindesio. Pamirštu, kad tai tik laikina būsena, ir niekas man nieko nepažadėjo. Po metų įmonė bankrutuoja arba yra naikinama, o vietoje jos kuriama nauja. Aš netenku darbo, turiu milžiniškų finansinių nuostolių, ir gražuolė žmona išeina pas kitą, kuris vis dar sūpuojasi ant sėkmės bangų. Sugriūva visas mano kortų namelis – štai tada atsiveria tikrovė, tačiau kadangi buvau labai įsijautęs į laikinus dalykus, man skaudu ir neramu, slysta pagrindas iš po kojų. Ištinka panika, gėda pasirodyti žmonėse, nekenčiu savęs tokio niekingo ir menko, o ateitis ima kelti siaubą – virvė ant kaklo atrodo vienintelė ir geriausia išeitis. Kas galėtų mane sustabdyti? Tik giliai išgyvenęs visų reiškinių tuštumą ir atsisakęs į juos kabintis, juos savintis, aš galiu išsilaisvinti iš šios kančios ir siaubo. Budizmo mokytojai neretai ragina mus prisiminti kaip kūdikiai gėrisi miegamojo papuošimais ar medžių lapelių mirgėjimu saulės šviesoje. Kūdikis netrokšta savintis, jis su tyru nustebimu žiūri į pasaulį ir neprisimena vakar dienos, tačiau nelaukia ir rytdienos. Jam negėda, nes jis neturi gėdos supratimo, o jeigu jam ir baisu, tai tik dėl to, kad mama nuėjo per toli – baisu čia ir dabar. Gal ir aš kartais galiu pažvelgti į pasaulį kūdikio akimis – tiesiog stebėti kaitą, būti procese, nustebti tyra nuostaba?

Galime šį sugebėjimą lavinti meditacija ir kontempliacija, kad ir tokia, kurią pateikiu čia. Įsitaisykime patogiai, tačiau tiesia nugara. Kelis kartus giliai įkvėpkime ir iškvėpkime lyg norėtume apsivalyti – galime įsivaizduoti, kad įkvepiame tyrus įvairiaspalvius spindulius, o iškvepiame tamsius dūmus. Kurį laiką sekime savo kvėpavimą, kol jis savaime nurimsta ir pagilėja. Nesistenkime nieko keisti, tiesiog sekime kaip vėsesnis oras įeina pro šnerves ir vėl išeina jau kiek sušilęs. Sutelkime visą savo dėmesį į kvėpavimą – galime sekti kaip pakyla krūtinė ir vėl nusileidžia, kaip išsipučia pilvas po diafragma ir vėl subliūkšta. Kurį laiką tiesiog pakvėpuokime. Kol sekame kvėpavimą, galime būti užsimerkę. Kai kvėpavimas nurimsta ir pagilėja, atsimerkime ir likime laisvai atmerktomis akimis, tačiau niekur nefiksuokime žvilgsnio – nei į daiktus, nei į sieną ar langą, ar objektus už lango. Žiūrėkime į erdvę – tai gali būti taškas erdvėje tarp manęs ir sienos, maždaug viduryje. Žiūrėkime į erdvę ir toliau stebėkime kvėpavimą. Neišvengiamai kyla mintys, tačiau stebėkime ir jas. Stebėkime kaip jos kyla ir vėl pranyksta, lyg banguotų jūros bangos. Kyla mintys, subanguoja emocijos, šmėkšteli ir ateities baimė – tegu sau ateina, pabūna ir vėl nubanguoja, išnyksta. Toliau sėdėkime ir žiūrėkime į tuščią erdvę tarp daiktų. Daiktų formos susiliejusios, nesimato nieko aiškaus, žvilgsnis lyg kūdikio, kai jis guli savo lovelėje ir dar nelabai fokusuoja dėmesį. Kai taip sėdime, imame labai gerai girdėti net menkiausius garsus ir pastebėti judesius net žvilgsnio periferijoje. Tegu visa tai vyksta, tegu banguoja tarsi jūros bangos, tegu kyla ir vėl pranyksta mintys, emocijos, vaizdiniai, kūno pojūčiai. Kai taip stebime, protas pradžioje net aktyviau atakuoja, gali kilti nerimas. Mūsų racionaliam ir prisirišančiam protui pradžioje baisu nustoti kabintis prie minčių, kylančių impulsų ką nors veikti, užsiimti „prasminga“ veikla. Tenka kiek pailsėti ir bandyti vėl. Jei pavyksta ne iš pirmo karto, tačiau ilgainiui vis labiau rimstame, minčių kyla vis mažiau, atsiranda vis daugiau spindinčios tuščios erdvės. Tačiau nereikia tikėtis, kad minčių ir jausmų, pojūčių ir vaizdinių visai atsikratysime. Kad visi šie reiškiniai gimsta – tai natūrali mūsų būsena, kaip natūralu ir tai, kad visa tai vėl ištirpsta lyg niekur nieko. Sėdėkime ir stebėkime save. Šitaip galime kartoti kasdien po keliolika ar keliasdešimt minučių, ir tokia praktika leis mums atsipalaiduoti vis labiau, jei tik ją įvaldysime. Tada galėsime šviežesniu žvilgsniu žvelgti į pasaulį ir labiau išgyventi dabarties momentą, o ne gromuliuoti praeitį ar vaikytis ateities.