Ar prisiminsime pamirštą sapnų kalbą?

Sapnuojame visi, kai kurie sapnus atsimename, o atsibudę kartais negalime atsistebėti, iš kur mūsų sapnuose tokie neregėti vaizdai, nepaprastos istorijos ir jų atomazgos, nuostabaus grožio arba siaubingo bjaurumo būtybės. Nuo seniausių laikų iki šių dienų netyla diskusijos, kas sukuria ir atsiunčia mums sapnus, ką jie reiškia, kokias funkcijas mūsų gyvenime atlieka. Ar sapnai gydo? Ar, atvirkščiai, mus gąsdina ir neleidžia ramiai gyventi? Juk pasitaiko baisių košmarų, kurie tiesiog iškankina, išsekina, neleidžia pailsėti. Ar sapnai gali numatyti ateitį?

Skirtingi laikmečiai rasdavo savus atsakymus į daugybę panašių klausimų. Senoji šamanų kultūra, kuri greičiausiai gyvavo ir Lietuvoje, suvokė sapną kaip Kito pasaulio atspindį, ir sapnams priskirdavo ateities numatymo galią. Babilono rašytiniuose šaltiniuose nurodoma, kad sapnus siunčia demonai arba mirusieji, egiptiečiai tikėjo, kad sapnus siunčia dievai, kad perspėtų ar patartų žmonėms. Egipto gydymo dievas Sarapidas, kaip ir graikų gydymo dievas Asklepijas, siejami su sapnais, nes pats sapno iškilimas ir jo prisiminimas jau buvo laikomas išgijimo ženklu. Žymų mokslinį traktatą apie sapnus “Oneirocritica” II mūsų eros amžiuje parašė graikas Artemidoras. Surinkęs ir ištyręs apie 3000 sapnų jis teigė, kad sapnai būna skirtingi: vieni susiję su dabartine būsena, veikla, patirtimi, o kiti – turintys alegorinę, mitinę prasmę. Artemidoras išskyrė sapnų rūšis, nurodė jų aiškinimo principus, pabrėždamas individualios sapno simbolių reikšmės galimybę. Antikos laikais keletą veikalų apie sapnus parašė ir Aristotelis, Platonas, kiti filosofai. Vėliau dėmesys sapnams silpo, ir vystantis pasaulio pažinimui, žmogui vis didesnę svarbą įgijo racionalumas. Vis dėlto iki galo pažinti ir paaiškinti pasaulį nepavyksta iki šiol, o dalis žmogaus patyrimo ir lieka iracionali. Žmogus nuolat atsiduria ties riba, išgyvena savo racionalaus proto baigtinumą nežinomybės akivaizdoje, ir jam kasnakt apie tai primena sapnai.

Ne taip seniai, XX amžiuje suklestėjo Zigmundo Froido psichoanalizė, kuri pasiūlė naują žmogaus psichikos sampratą ir sukūrė naują sapnų teoriją. Jis iškėlė hipotezę apie pasąmonės egzistavimą ir teigė, kad sapnai yra karališkas kelias į pasąmonę. Būtent sapnai išpildo pasąmonės troškimus, kurių asmenybė sąmoningai vengia ir nepripažįsta. Tai norai, susiję su seksualumu ir agresija, kurie XX amžiaus pradžios žmonių buvo smerkiami, todėl atsidurdavo giliai pasąmonės užkaboriuose, o simboliniu pavidalu pasirodydavo tik sapnuose. Kitas psichoanalitikas, Karlas Gustavas Jungas, pradžioje pritarė vyresniajam kolegai, tačiau vėliau iškėlė klausimą, kodėl kai kurie sapnų simboliai atkartoja įvairių kultūrų simboliką ir yra labai nutolę nuo asmeninės žmogaus patirties? Ilgai tyrinėjęs savo paties ir savo pacientų sapnus, įvairių kultūrų mitus ir simbolius, šis psichologas padarė išvadą, kad žmogaus pasąmonėje yra gilesni sluoksniai, siekiantys giminės, tautos, visos žmonijos bendrą istoriją. Šį klodą Jungas pavadino kolektyvine pasąmone. Tai tarsi žmogaus psichologinis paveldimumas, kurį galime palyginti su fizine žmogaus genetika. Štai paties Jungo sapnas, kuris, jo nuomone, atspindėjo visą psichikos struktūrą:

Aš buvau dviejų aukštų nepažįstamame name. Tai buvo “mano namas”. Buvau viršutiniame aukšte, kuriame buvo svetainė su puikiais rokoko stiliaus baldais. Ant sienų kabojo vertingi seni paveikslai. Aš suvokiau, kad tai mano namas ir pagalvojau: “Neblogas.” Tada atėjo mintis, kad nežinau apatinio aukšto, ir nusileidau laiptais žemyn. Žemutiniame aukšte visi daiktai buvo gerokai senesni. Pagalvojau, kad ši namo dalis gali būti iš penkiolikto ar šešiolikto amžiaus. Baldai buvo iš viduramžių, grindys raudonų plytų. Aplinkui buvo gana tamsu. Aš vaikščiojau iš kambario į kambarį ir galvojau, kad tikrai turiu ištyrinėti šį namą. Priėjau sunkias duris ir atidariau jas. Už jų aptikau dar vienus laiptus, kurie vedė į rūsį. Vėl nusileidęs žemyn aš aptikau gražų kambarį su skliautais, kuris atrodė nepaprastai senas. Apžiūrinėdamas sienas, mačiau akmenų sluoksnius, kurie ėjo pramaišiui su plytomis, žinojau, kad šios sienos yra iš Romos laikų. Mano susidomėjimas buvo didžiulis.

Pažiūrėjau į grindis, jos buvo išklotos akmenų plokštėmis. Vienoje jų aptikau žiedą, kurį patraukus akmens plokštė pajudėjo, ir aš vėl pamačiau siaurus akmeninius laiptus, vedančius gilyn. Nusileidęs patekau į urvą, iškirstą uoloje. Ant grindų buvo storas dulkių sluoksnis, buvo matyti kaulai ir sudaužytų indų šukės, kaip primityvių kultūrų liekanos. Aptikau dvi senas pusiau suirusias žmogaus kaukoles ir tada pabudau.” (2)

Anot Jungo, svetainė viršutiniame namo aukšte atitinka psichikos sąmoningąją dalį, žemesnis aukštas – tai tarsi pirmasis pasąmonės lygmuo, asmeninė pasąmonė. Jis jau pakankamai tamsus, vadinasi, ši pasąmonės sritis nelabai pažįstama, kartu ji akivaizdžiai paveldėta, ne tik įgyta. Tačiau giliau buvo dar tamsiau, ir tai, psichologo nuomone, buvo pirmykščio žmogaus pasaulis jo viduje. Šį archaišką pasaulį sunkiai gali pasiekti sąmoninga mintis, sąmonės šviesa, ir jis pasirodo tik simboline raiška sapnuose ir vaizduotėje, ir tokiu būdu dalyvauja mūsų psichikos gyvenime.

Ši Jungo idėja reikšminga visiems, kurie domisi žmogaus gelmių psichologija ir nori rasti atsakymus į svarbius gyvenimo klausimus. Juk jeigu žmogus per pasąmonę gali susisieti su visos žmonijos paveldu, vadinasi, kartais sapnai gali būti ir kūrybinių idėjų šaltinis, gali pasiūlyti kitokį požiūrį į gyvenimą, gali praturtinti mus. Mums belieka išmokti suprasti archaišką simbolinę sapnų kalbą ir skaityti jų siunčiamas žinutes.

Lietuvių kultūroje turime ryškių ir visiems žinomų pavyzdžių, kaip simboliniai sapnų vaizdiniai nulėmė reikšmingus sprendimus. Štai prisiminkime legendą apie didžiojo kunigaikščio Gedimino sapną po sėkmingos tauro medžioklės:

Ir vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išjojo iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų. Ir labai jam patiko, ir jis apsigyveno tenai, ir įkūrė miestą, ir davė jam Trakų vardą, – tenai, kur buvo Senieji Trakai, ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus.
Po to, neilgai trukus, išjojo didysis kunigaikštis medžioti už keturių mylių nuo Trakų. Ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio aptinka didžiulį žvėrį taurą, ir užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Tauro kalnu. Ir buvo labai vėlu grįžti į Trakus, ir apsistojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius lietuvių kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Ir tenai miegodamas jis sapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Ir pabudo iš miego, ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeikai, kuris buvo rastas erelio lizde, – tasai Lizdeika buvo Gedimino žynys ir vyriausiasis pagonių kunigas:
– Sapnavau keistą sapną!
Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Ir tasai Lizdeika tarė:
– Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia, kad sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – kad jos garsas sklis po visą pasaulį.
Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje, o antrą – Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas Plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą. Ir įkūręs pilis, perkėlė savo sostinę iš Trakų į Vilnių.” (1)

Tai vienas seniausių lietuvių rašytinėje tradicijoje užfiksuotų sapnų aiškinimų, tačiau tikėtina, kad pats sapnų aiškinimo menas Lietuvoje buvo perduodamas iš lūpų į lūpas nuo seniausių laikų. Kiekvienoje kaimo bendruomenėje būta žynių ir vaidilų – išmintingų vyrų ir moterų, saugančių ir perduodančių protėvių tradiciją. Būtent šiais žmonėmis būdavo labiausiai pasitikima, būtent jiems būdavo pasakojami sapnai, tikint, kad per sapnus su gyvaisiais bendrauja mirusieji ir dievai, ir praneša svarbias visai genčiai žinias. Greičiausiai sapnai buvo aiškinami remiantis tų laikų vertybių sistema ir žemdirbišku gyvenimo būdu, ir vėliau šie aiškinimai buvo sudėti į liaudiškus sapnininkus. Mirusieji ir šiais laikais pasirodo sapnuose, ir šiomis dienomis per sapnus jie perspėja, pamoko, nurodo kaip elgtis. Lietuvos kraštotyros ekspedicijų dalyviai dažnai išgirsta pateikėjus pasakojant būtent tokius sapnus, kuriuose pasirodo mirusieji – galbūt todėl, kad jie išsiskiria iš kitų sapnų savo ypatingu emociniu krūviu ir liekamuoju efektu. Po tokių sapnų pasikeičia sapnuotojo santykis su mirusiuoju – pavyzdžiui, motina nustoja verkti mirusio vaiko, nes vaikas sapne paprašo jo nebeverkti arba pasirodo laimingas. Anot Jungo, toks ypatingas emocinis išgyvenimas būdingas archetipiniams, didiesiems sapnams, kurie net nėra interpretuojami įprastu psichologams būdu. Jų patyrimas artimas religiniam, čia tarsi prieinama prie giliausios išminties ir jos vadovavimo. Gedimino sapnas – taip pat iš didžiųjų sapnų srities, lyg patys dievai būtų per sapną Gediminui pranešę žinią ir nurodę jo ateitį. Žynys Lizdeika jį interpretavo remdamasis medžioklės ritualo prasme ir logika. Visame indoeuropiečių pasaulyje žvėries medžioklė buvo gerai žinomas valdovo išbandymas. Tik labai stiprus valdovas galėjo įveikti taurą. Vadinasi, jis buvo pajėgus ir įkurti galingą sostinę, kurios garsas sklistų kaip šimto vilkų staugimas. Visa legenda nuo pat pradžios iki pabaigos – tai legenda apie didžiojo kunigaikščio galią ir jo iniciaciją.

Dabar sapnų aiškinimo tradiciją perėmė profesionalūs psichoanalitikai. Kadangi ir žmonių vertybės, ir gyvenimo būdas žymiai pasikeitė, senieji sapnininkai nebegali atliepti šiuolaikinių poreikių, ir jais profesionalai nebesivadovauja. Vis dėlto ir internete, ir knygynuose gausu adaptuotų senųjų sapnininkų, kurie kartais kelia šypseną, nes atspindi kultūrinę tam tikro laikotarpio konkrečios tautos patirtį ir vertybes, kurios šiuo metu šioje erdvėje jau nebeveikia. Gali būti, kad sapnininkų ir šiuolaikinio racionalaus mokslinio požiūrio kontrastas lėmė sapnų nuvertinimą išsilavinusių žmonių tarpe. Iš tiesų, sapnai daugumos išprususių žmonių dabar laikomi trukdančiomis miegą nesąmonėmis, kurių geriau būtų išvengti ir į kurias neverta kreipti dėmesio. Tai, kad sapnais domisi plataus vartojimo ezoterika, tik prisideda prie sapnų nuvertėjimo protingoje visuomenėje. Šiuolaikinis žmogus, įvaldęs mokslines technologijas ir siekiantis kuo daugiau vartoti, maksimaliai nutolo nuo jame giliai tūnančio pirmykščio žmogaus, todėl ir sapnų kalbą suprasti jam labai sunku.

Tuo tarpu sapnų analizė ir aiškinimas gelmių psichologijoje – įprasta darbo dalis, nes per sapnus pažįstame kliento pasąmonę, juose randame jo problemų ištakas ir galime numatyti tolesnę jo raidą. Jungiškosios krypties psichoanalitikui aiškinant sapnus svarbiausia yra spontaniškos, gyvos kliento asociacijos ir realios žmogaus gyvenimo situacijos analizė. Kas šiuo metu vyksta jo gyvenime, kokius klausimus jis sprendžia? Kas vyko jo gyvenime ir jo sieloje išvakarėse, šią savaitę, šį mėnesį? Ką jam primena sapno veikėjai, daiktai, įvykiai? Kokie jausmai, mintys, prisiminimai, kūno pojūčiai, vaizdiniai jam iškyla apie kiekvieną sapno simbolį? Pradžioje mes kartu panyrame į sapno erdvę ir klausiame bei įdėmiai klausomės. Tuo būdu psichoanalitiko darbas tampa panašus į pribuvėjos darbą: mes neskubame paaiškinti sapno už klientą, mes padedame jam “pagimdyti” įžvalgą, nes tai pats tikriausias, neprimestas dalykas. Būtent spontaniška įžvalga padeda psichoanalitikui suformuluoti tikrąją sapno žinią, o klientui ja patikėti, ir tuo būdu geriau suprasti save bei priimti svarbius sprendimus. Dažnai sapno reikšmė akivaizdi: štai moteris sapnuoja, kad nesėkmingai stengiasi nusiplauti rankas, ir atsibudusi suvokia, kad tai nuoroda į jos “suteptas rankas”, tai yra, į jos moralinį netyrumą. Vis dėlto sapnas byloja simboliais, metaforų kalba, ir būtent šią reikia prisiminti norint išsiaiškinti jo siunčiamą žinutę. Tenka atsitraukti nuo įprasto racionalaus mąstymo, atpalaiduoti savo fantaziją ir sekti paskui spontaniškai kylančias asociacijas. Pavyzdžiui, susapnavus erelį gali iškilti asociacijos apie kalnų viršūnes, imperatoriaus valdžią, erelio sugebėjimą kilti labai aukštai ir žaibu kristi žemyn medžiojant auką, erelio regėjimo aštrumą, dar gali iškilti arogantiško žmogaus pravardė “erelis”, iš mitologijos prisiminsime graikų dievą Dzeusą. Tokiu būdu sapnuotojas gali priartėti prie savo valdingumo, ir gausime sapno interpretaciją subjektyviu lygmeniu.

Anksčiau aptartame tradiciniame sapnų aiškinime sapno įvykiai ir veikėjai suvokiami kaip išorinio pasaulio atspindžiai, nurodantys buvusius, dabartinius arba būsimus įvykius, santykius – tai interpretacija objektyviu lygmeniu. Tuo tarpu psichoanalitikas įžvelgia subjektyvią sapno įvykių ir veikėjų prasmę, paprastai tariant, jis suvokia sapną kaip simbolinį paties sapnuotojo psichikos atspindį. Štai depresiškas žmogus gali sapnuoti, kad jį persekioja ar užpuola agresorius, ir jis atsibunda išsigandęs. Ilgiau pakalbėjus apie sapną paaiškėja, kad sapne reiškiasi paties sapnuotojo pyktis, agresija, kurią jis išstumia iš savo sąmonės budrioje būsenoje. Šis žmogus supranta, kad gyvena nesąmoningai nukreipdamas didžiulę agresiją pats į save, todėl nuolat jaučiasi prislėgtas ir nelaimingas. Vadinasi, jam svarbu atrasti savo nuslopintą pyktį, rasti būdus su juo gyventi taip, kad jis nevirstų depresija. Kitas dažnai pasitaikantis sapnų motyvas – egzamino situacija. Sakykime, žmogus sapnuoja, kad laiko matematikos egzaminą ir labai nerimauja ar išlaikys, nors jau seniai yra pabaigęs ir vidurinę, ir aukštąją mokyklą, o dirba darbą, visai nesusijusį su matematika. Kalbantis paaiškėja, kad šis žmogus nuolat susirūpinęs dėl kitų žmonių įvertinimo, dar daugiau – kad jis pats save nuolat vertina labai priekabiai, prasčiau negu kiti vertina jį, nuolat save graužia ir kritikuoja. Šiuo metu jis kaip tik įgyvendina vieną naują projektą ir yra nepatenkintas tuo, kaip tai pavyksta, graužia save dėl netobulo darbo atlikimo. Vadinasi, pagrindinis egzaminuotojas – tai jis pats, ir norint išeiti iš šios situacijos reikia peržiūrėti savęs vertinimo standartus, tapti atlaidesniu sau pačiam. Šie sapnų motyvai – daugiau ar mažiau tipiniai, pasikartojantys daugelio žmonių gyvenime skirtingais gyvenimo tarpsniais. Yra kur kas sudėtingesnių sapnų, kurių prasmė išaiškėja po ilgesnės analizės, kartais tam tenka paskirti ne vieną valandą, leisti sapnui kurį laiką susigulėti. Giliausias sapnų klodas atsirakina tik prisiminus ar papildomai paskaičius senąsias pasakas, mitus, simbolių žodynus. Štai 38 m. moters sapnas:

Mano tėvų namuose buvome keliese – aš, šlubas vadovas, jis kartu lyg mokytojas ir keliautojas, pora jaunų moterų, dar viena labai protinga moteris, irgi kažkokia mokytoja. Mus užbarikadavo ir nuodijo, mums kenkė ir norėjo sunaikinti kita grupė – kenkėjai, priešai. Mes užsidarėme langus, duris, tada jie pro duris leido dūmus, atjungė telefoną, per jį transliavo savo kalbas, pro langą jau tuoj tuoj įsiverš… Bet aš pamačiau, kad ta moteris mokytoja buvo virtuvėje ir nesivėlė į kovą, kažkaip sugebėjo išeiti iš buto, nusileisti žemyn, ir ji uždažė visus to kenkėjo, kitos grupės vado, tėvų namų langus, juos uždažė aklinai, lyg užmūrijo. Supratau, kad tai simbolinė kova. Neaišku, gal ji kažką padarė ir tų namų viduje.

O čia viduje vadovauja pasipriešinimui šlubasis vadovas: nors jis palikęs savo įrankius mašinoje, ir dabar jau aišku, kad jie pagrobti, bet jis strateguoja, imasi veiksmų – tempia kilimą, jį vynioja. Jis turi planą, nes jis išminčius. Epilogas – jis buvo sugniuždytas, bet atsigavo su nauja žmona, tik sveikata liko nebe ta.”

Kalbantis paaiškėjo asmeninis sapno kontekstas: moteris tuo metu buvo sukrėsta jos tėvui diagnozuota sunkia liga ir dalyvavo ieškant jam pagalbos, ieškant vilties. Sapnas šią viltį suteikė. Tačiau šlubojo vadovo – mokytojo ir keliautojo – vaizdinys kėlė klausimų, atrodė, kad jis kiek tolimesnis negu siekia asmeninės asociacijos. Iškilo mitologinė paralelė: šlubas yra graikų ugnies, amatų, kalvystės dievas Hefaistas, kurio istorija yra atmesto ir kenčiančio vaiko istorija, tačiau kartu ir didžiulio gyvybingumo bei kūrybingumo triumfas. Šlubuoja ir graikų gydymo dievas Asklepijas, primindamas visiems, kad geriausias gydytojas yra sužeistas gydytojas. Moters sapne pasirodęs šis archetipinis motyvas nurodo kryptį jos pačios, o gal ir sergančio tėvo tapsmui – kad per kančią atsiskleidžia išmintis, kad reikia imtis atsakomybės ir ieškoti kūrybinių sprendimų net ir regimai beviltiškoje situacijoje.

Jungiškosios krypties psichoanalitikai analizuoja sapnus ir grupėse. Grupinis darbas su sapnu padeda įžiebti daugiau kūrybinės ugnies, per pasidalijimą sapnu yra bendraujama. Neskubama interpretuoti, visi grupės dalyviai išgyvena pasakojamą sapną lyg jis būtų nuosavas. Vyksta gilus pasidalijimas savo patyrimu, jausmais, mintimis, įžvalgomis. Paradoksalu, bet grupės narių asociacijos padeda atverti pačias asmeniškiausias prasmes – tuo būdu taip pat patvirtinama Jungo kolektyvinės pasąmonės prielaida. Nepažįstami žmonės nejučia tampa artimais bendrakeleiviais ieškant sapno, o kartu ir viso sielos gyvenimo prasmės, atsakymų į svarbius gyvenimo klausimus. Pakartojama pirmykščių genčių patirtis, kai sapnas buvo laikomas bendruomenės nuosavybe ir bendruomeniniu reiškiniu, kai buvo atidžiai klausoma jo žinios visai genčiai. Gali būti, kad ir šiais vadinamosios krizės metais būtent sapnai atneš žinias, reikalingas atsinaujinimui, vidiniam pasikeitimui, kuris vėliau lems ir išorinius pokyčius, kaip tai nutikdavo ankstesniais amžiais.

Iš tikrųjų, viena iš sapno funkcijų yra numatyti ateitį, ir šią funkciją ypatingai išskyrė senieji aiškintojai, kaip štai žynys Lizdeika, ir sapnininkų kūrėjai. Šiuolaikiniai psichoanalitikai pripažįsta, tačiau nesureikšmina šios sapno funkcijos, kadangi pati pasąmonės samprata pagrindžia tokią galimybę. Pasąmonė aprėpia kur kas daugiau negu sąmonė, joje pranyksta laiko ir erdvės ribos, kaip jau aptariau kalbėdama apie kolektyvinę pasąmonę, todėl nenuostabu, kad sapnuose atsiranda nepriklausantys nuo laiko ir erdvės simboliai. Ir jie nebūtinai turi būti susiję su praeitimi, jie gali nurodyti ir ateities galimybes. Tačiau sapnas prognozuoja netiesiogiai, simboliai aprėpia plačiau negu vien konkreti situacija. Sakykime, moteris pasakoja prieš nelaimę sapnavusi, jog negali suvaldyti dideliu greičiu lekiančio automobilio, ir kitą dieną šeimoje miršta artimasis – tačiau ne ji pati ir ne automobilio avarijoje. Kas iš pirmo žvilgsnio gali išgąsdinti, nes atrodo kaip bloga pranašystė, gali būti tiesiog vidinio nerimo atspindys. Pavyzdžiui, nėščia moteris kelis kartus iš eilės sapnuoja persileidimą, ir kalbantis paaiškėja, jog tai jau yra įvykę jos gyvenime, ir tiek ji pati, tiek artimieji labai nerimauja, kad tai vėl įvyks, tačiau tai taip ir neįvyksta.

Kita svarbi sapno funkcija, anot jungiškosios krypties psichoanalitikų, – kompensacinė. Ši funkcija kiek primena klasikinėje psichoanalizės kryptyje išskirtą norų išpildymo funkciją, kadangi abiem atvejais atkuriama psichikos pusiausvyra. Tik kompensacijos atveju pabrėžiamas ne priežastingumas, o tikslingumas. Jungas sako, kad viskas psichikoje funkcionuoja pagal visumos ekonomiją ir viskas čia yra tikslinga, turi prasmę, tik sąmonė viena niekad negali pamatyti visumos. Pateiksiu kompensacijos pavyzdį. Štai žmogus, atsidūręs sunkioje gyvenimo krizėje, kai atrodo, kad pasaulis skaidosi į dalis, kad jam viskas slysta iš rankų, kad jis nebegali kontroliuoti savo gyvenimo, staiga ima sapnuoti nuostabaus grožio ir skaidraus taisyklingumo mandalas. Šis vaizdinys padeda atsverti sąmoningame gyvenime vyraujantį sutrikimą, pasimetimą, leidžia patirti vidinę darną, juk mandala – tobulos harmonijos forma, daugelyje tradicijų tai ir pasaulio tvarkos, visumos, ir Dievo vaizdinys.

Sapnai, kuriuose pasirodo dieviškos figūros, kur patiriami stiprūs religiniai išgyvenimai, atlieka dar vieną svarbią funkciją – jie savaime transformuoja. Iš krikščioniškos tradicijos žinome Apreiškimo sąvoką: kai Tai įvyksta, žmogaus gyvenimas nebegali likti toks pats, jis neišvengiamai keičiasi.

Sapnai iš tiesų gali pasiūlyti naują požiūrį į gyvenimą, jei norime ir kantriai bandome juos suprasti. Jie leidžia tiesiog pailsėti, tačiau ir gyventi pilnesnį sielos gyvenimą, atsverti racionalumą, pajusti savo gyvybingumą ir įgimtą kūrybingumą. Sapnų vaizdiniai, aplankę gabiuosius, tampa gražiausiais paveikslais ir poezijos kūriniais, nes per juos byloja Kažkas, kas neturi kito raiškos būdo, kas yra platesnis ir didesnis už vieną mažą racionalų Aš.

 

  1. Bychovco kronika. XVI a. III dešimtmetis // Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II: XVI amžius / Sudarė N. Vėlius. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2001. – P. 381–382.
  2. C.G. Jung. Memories, Dreams, Reflections. / Rec. and ed. by Aniella Jaffe.- Fontana Press, London, 1995.-  P. 182-183 (cit. pagal G. Gudaitė. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. – Vilnius: Tyto Alba, 2001. – P. 109-110.)