Apie mirties baimę ir jos priešnuodžius

Kai per seminarus klausiu, kokie yra esminiai įvykiai, kurie įvyksta visų žmonių gyvenime, nepriklausomai nuo jų kultūros, rasės, geografijos ir pan., visi sutartinai atsako: gimimas ir mirtis. Išties vertinant šiapusinio gyvenimo kategorijomis, tai pagrindiniai būties įvykiai. Būtų keista, jei jie nejaudintų žmogaus ir neskatintų jo vaizduotės. Ir gelmių psichologijoje nuo jos aušros kalbama apie gyvybės ir mirties instinktus. Instinktai, archetipai galingesni negu racionalioji sąmonė, jie patys kreipia sąmonę, iš jų kyla vaizdinių visuma. Jei nenorime žinoti apie gelminę savo psichikos tikrovę, ji pasirodo įvairiais liguistais reiškiniais. Sakykime, kad ir kaip bėgtum nuo gedėjimo jausmų, norėtum išsiblaškyti, jie pasiveja. Štai jaunai moteriai po vaikelio mirties išvykus į užsienį panikos ataka ištiko jau lėktuve, o vėliau įkyriai grįždavo traukiniuose, autobusuose. Akivaizdžiai moteris nebuvo išliūdėjusi, išbuvusi su savo netekties išgyvenimais, nesijautė saugi ir atgavusi kontrolę, tuomet tie jausmai žymiai sustiprėjo išvykus, tarp svetimų žmonių. Tuo tarpu moteris, auginta neįgalios motinos, išgyvenančios nuolatinę mirties baimę, ja užsikrėtė, kaip užsikrėtė ir negebėjimu pilnai gyventi gyvenimą, tačiau liko to nesuvokusi, kol nesikreipė psichoterapijos.

Neigti mirtį – labiausiai paplitusi psichologinė gynyba

Gyvename tokioje kultūroje, kur tamsioji būties pusė baugina tokiu laipsniu, kad mes ją tiesiog neigiame. Gynyba neigiant mirtį reiškiasi visuomenėje labiau nei tiesioginė mirties baimė. Psichologai neigimu vadina visas šiuolaikines manijas: apsėdimą turto kaupimu, galios kultą, vartotojiškumą, agresyvų elgesį, o pozityvesnė neigimo forma – perdėtas susirūpinimas sveikatinimu ir mityba. Neseniai viena patyrusi gydytoja konstatavo, kad dabar susirūpinimas dėl ligų tapo socialiniu reiškiniu – mielai kalbama apie ligas, jų gydymo būdus ir vaistus, ieškoma gerų ir dar geresnių gydytojų. Jai kelia juoką visuotinė kancerofobija, kurią turbūt jau galime laikyti bendresnės mirties baimės apraiška. Žmonės gyvena taip, lyg gyventų ar norėtų gyventi amžinai. Racionalumas, kontrolė, sėkmės kultas, tolydžio kylanti pasiekimų kreivė (vadinamasis progresas), pozityvumas, kuomet visko turi būti daugiau ir linksmiau – tai tarsi šiuolaikinis apsėdimas. Mirties baimę pridengia ir kitos fobijos formos – uždarų erdvių, vienatvės baimė. Nenuostabu, kad pastaruoju metu vis daugiau girdime apie įvairiausias panikos atakas, kuomet žmogui visiškai realiai atrodo, kad tuoj mirs, nes užima kvėpavimą ir tarsi stoja širdis. Girdžiu apie mirties bijančias motinas, kurios tokioje panikoje tiesiog terorizuoja savo suaugusius vaikus, reikalaudamos dėmesio dėl kiekvieno skausmelio. Ypač prireikia gąsdinti savo mirtimi, kai dukra ar sūnus išvyksta poilsiauti, tad tokia mirties baimė dar ir labai agresyvi, destruktyvi artimųjų atžvilgiu. Lydintis baimę mirties tabu kartais toks stiprus, kad suaugę vaikai nedrįsta ramiai aptarti su senyvais tėvais jų laidojimo būdo, vietos, įkapių ar panašiai. Dukra ar sūnus priversti nuolat gyventi įsitempę dėl savo bejėgiškumo, o kartu kaltindami save dėl slopinamo pykčio. Kyla aiškus ir pagrįstas poreikis labiau įsisąmoninti požiūrius į gyvenimą ir mirtį, sustiprėti savo dvasia ir išsilaisvinti.

Įprasminti mirtį – tapti laisvu nuo baimės

Laisvę nuo mirties baimės daugiau arba mažiau išgyvena nemaža dalis išpažįstančiųjų įvairias religijas. Juk kiekviena religija kuria savą mirties ir pomirtinio gyvenimo mitą, šitaip įprasmindama mirtį. Štai Egipto mirusiųjų knyga tampa vadovu mirusiajam nukeliauti susitikti ir susivienyti su dievais, ir siela galiausiai tampa viena su „visur esančia būtybe“ (Herojus su tūkstančiu veidų, p. 413). Tibeto mirusiųjų knyga, originalo kalba vadinama „Nubudimas mirčiai“, duoda detalius nurodymus kaip elgtis pomirtiniame tarpsnyje, susitikus bauginančias dievybes, kaip atpažinti tikrąją prigimtį ir joje likti. Krikščionybės mitologija kalba apie amžinąjį gyvenimą su Dievu ir amžinąją šviesą, o hinduizmas – apie amžinąjį pergimimų ratą.  Actekai perspėja mirusiįjį, kad gyvens didžiausioje tamsybėje, iš kurios negrįši ir neišeisi, „bet tau nekils minties grįžti ir tai tau nerūpės“ (ten pat, p. 407). Lietuvių pasakos, anot mitologės Daivos Vaitkevičienės, leidžia pažvelgti į senuosius mūsų tikėjimus, jog vėlė pirmiausia įsikūnija į augalą, po to gyvūną, o galiausiai į paukštį, kuris vėl gimsta žmogumi. Kremavimo ugnis leidžia sutrumpinti pergimimų grandinę ir iškart skristi paukščiu. Lietuvių raudos pilnos vėlių vartelių ir suolelių vaizdinių, mirtis prilyginama vestuvėms. Per Vėlines dar visai neseniai būdavo keliami Stalai – vaišės vėlėms, kai kur dar užsilikę Gudijoje, atgaivinami ir Lietuvoje, kuomet su jomis džiaugsmingai puotaujama.

Mirusieji ir anot šiuolaikinių žmonių yra tikrovė, kurią liudija sapnai, mirusiųjų regėjimai – tikintiesiems jie nekelia baimės ar nepasitikėjimo, tik nekreipiantys dėmesio į savo dvasios gyvenimą jų išsigąsta. Psichiatras, psichologas Karlas Gustavas Jungas atvirai prisipažįsta savo autobiografijoje, jog jo darbai yra ne kas kita, kaip vis nauji bandymai atsakyti į klausimą, kaip sąveikauja šis ir anapusinis pasaulis. Jo manymu, „Kiekvienas žmogus privalo taip gyventi, jog galėtų sau pasakyti padaręs viską, kad tik susidarytų kokią nors nuomonę ar bent vaizdą pomirtinio gyvenimo klausimu – net jei jam teks pripažinti savo bejėgiškumą. Jei to nepadarome, labai daug ką prarandame, nes klausimas, su kuriuo jis susiduria, yra ne kas kita, kaip ilgaamžis žmonijos paveldas, archetipas, pasižymintis slaptu gyvenimu, siekiančiu papildyti mūsų individualią egzistenciją tam, kad padarytų ją pilną.“ (Atsiminimai, vizijos, apmąstymai, p. 414) Jo paties, jo artimųjų, draugų ir klientų patirtis leido jam teigti, kad sapnuose pasirodančios mirusiųjų dvasios siekia ryšio su sąmone, kad gyvasis jas mokytų, apšviestų naujausiomis žiniomis, atsakytų į jų pačių gyvenant neatsakytus klausimus. Šis psichologas parašė ir, pasirašęs paslaptingu slapyvardžiu, net išspausdino „Septynis pamokslus mirusiems“, kuriais ir stengėsi atsakyti į jam iškeltus klausimus.

Viešoje paskaitoje jau esu minėjusi etnologės Reginos Merkienės apklausą: 1997 m. universiteto studentus profesorė apklausė, ką jie manantys apie kontaktų su mirusiais artimaisiais galimybę. Apklausos metu beveik visi jaunuoliai teigė jaučiantys ryšį su mirusiaisiais, kurie padedantys sunkiomis akimirkomis, sapnuose duodantys patarimų, kaip išspręsti iškilusią problemą. Įdomu tai, kad rečiausiai buvo nurodoma, kad toks tikėjimas susijęs su bažnyčios mokymu.

Psichoterapijos konsultacijose iš žmonių išgirstu apie jų savitus tikėjimus, pavadinčiau juos Naujojo amžiaus tikėjimais. Šie sinkretiškai jungia skirtingas kultūrines tradicijas, religijas, mokslo žinias. Štai moteriai, palaidojusiai paauglę dukrą, suteikia paguodą įsitikinimas, kad dukrelė kitoje dimensijoje sveiksta, kaupia jėgas, o po to stengsis rasti būdą išgydyti klastingą ją numarinusią ligą, nuo kurios vaistų kol kas nėra, o tada grįš į fizinį kūną su naujomis žiniomis. Pažįstama senyva dama, įvykdžiusi vyro priešmirtinę valią ir leidusi jį kremuoti, per šermenis pasakoja apie cheminius elementus, kurie susidaro deginant kūną, ir kaip jos vyras tokiu būdu išsisklaido danguje, nuskrieja su debesimis, o po to išlis lietumi į žemę, kurioje užaugs augalai… Ji visiškai rami žinodama, kad gyvybė minta mirtimi, netiki mirusiųjų kūno prikėlimu po Paskutiniojo Teismo, bet tai netrukdo jai melstis mišiose kartu su katalikų bendruomene. Žmogus nori įprasminti mirtį, ir tiek pavienės pastangos, tiek kultūrinės tradicijos tą liudija.

Žinoma, norint įmanoma redukuoti tokių tikėjimų kilmę į psichologinę gynybą nuo mirties siaubo, pastangas įveikti neatšaukiamo praradimo skausmą. Turbūt taip tvirtintų egzistencinės krypties psichologai ir filosofai. Tačiau vėl grįšiu prie Jungo: „Kuo labiau mumyse dominuoja kritinis protas, tuo skurdesnis tampa mūsų gyvenimas. Kita vertus, kuo labiau mums pavyksta įsisąmoninti tai, kas glūdi pasąmonėje, ir tai, kas slypi mituose, tuo daugiau papildome savo gyvenimą…. Pasąmonė suteikia mums šansą, pranešdama kai kuriuos dalykus arba pateikdama metaforines užuominas. Kartais ji pasako mums tokių dalykų, kurių mes logiškai mąstydami niekaip negalėtume žinoti. Prisiminkime sinchroninius reiškinius, pranašiškus sapnus ir nuojautas!“ (Atsiminimai, vizijos, apmąstymai, p. 414) Ir toliau Jungas pateikia visą pluoštą atrinktų savo ir artimųjų sapnų bei sinchroniškumų, susijusių su mirusiųjų pasirodymu. Jis visiškai tikras tuo, kad: „Protui mitologizavimas tereiškia bevaises spėliones, tačiau sielai – gydomąją veiklą. Ši suteikia gyvenimui žavesio, kurio mes nenorėtume prarasti. Nematau ir priežasties, kodėl turėtume be jo apsieiti.“ (ten pat, p. 412)

Gyvenimo baimė ir gyvenimo prasmė

Giliau žvelgdami, pastebėsime, kad mirties baimę lydi ir gyvenimo baimė, o žmonės, kurie jaučiasi gyvenantys prasmingą gyvenimą, mažiau nerimauja dėl mirties. Kaip sakė mano minėtoji gydytoja, remdamasi savo ilgamete patirtimi, labiau nerimauja ir ieško ligų tie, kurie neturi ką veikti, ir prisiminė savo jaunystės laikus, savo tėvų tremtį. Išties kiekviena tremtinių šeima yra bent du-tris kartus kūrusi savo gyvenimą iš naujo, represuotųjų gyvenime labai svarbios dvasinės vertybės, jie buvę aktyviausi ir šviesiausi savo aplinkoje – todėl ir represuoti. Remiantis buvusiųjų partizanų ir jų ryšininkių, rėmėjų liudijimais, akivaizdžios kovą ir pasipriešinimą grindžiančios vertybės. Štai partizanė Jadvyga Brazauskaitė ir dabar, būdama garbaus amžiaus, vis dar tvirtai teigia: „Dievas ir Tėvynė mano kraujyje. Aš daryčiau viską tam, taip, kaip Lietuvai geriau. Visiškai. Va, ir dabar ką nors galėčiau, dar jeigu žinočiau, kad tai labai svarbu Lietuvai, aš galėčiau ir save paaukot, nu kas, vis tiek nugyventa, o čia reikia.“ Jai Lietuva Tėvynė visiškai įprasmina gyvenimą ir mirtį, ir tai kelia begalinę pagarbą. Prasmės ieškojimas ir atradimas, vidinis pasaulis, malda, vaizduotė, humoras, aktyvus politikos aptarimas – kaip tik šie dalykai padėjo išgyventi, liudija ir Viktoras Franklis, vėliau per devynias dienas padiktavęs knygą „Psichologas išgyvena koncentracijos stovyklą“.

Laisvas nuo mirties baimės žmogus – tvirtos dvasios

Vienas radijo klausytojas paskatino pamąstyti, kokie būtų žmonės, laisvi nuo mirties baimės. Kartu su kolega psichologu apie tai šnekėjome radijuje, tačiau gaila, kad eteryje transliuotas pokalbis buvo gerokai sutrumpintas. Įdomu, kad laidos vedėja iškirpo tas dalis, kuriose minėjau tokių laisvų žmonių pavyzdžius. Man pirmiausia iškilo didvyrių paveikslai, ir turėjau minty ne pasakų didvyrius.  Iškilo realūs kovotojai ir kovotojos, kurie drąsiai eina iki galo ir mieliau miršta negu pasiduoda, kad kankinami neišduotų draugų. Esu dėkinga savo draugams iš Lietuvos laisvės kovų įamžintojų sąjūdžio, istorikei dr. Aistei Petrauskienei ir archeologui prof. dr. Vykintui Vaitkevičiui, kurie man atveria pokario kovų dalyvių liudijimus. Jų kelis trupinėlius ir laidoje citavau, ir čia pateikiu. Štai kaip eilėmis kalba partizanė poetė Daina Glemžaitė: „Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja /… / Mes mokėsim numirt giedriu veidu ir tvirta dvasia.“ Būtent tvirta dvasia yra mirties baimės priešingybė, tad laisvas nuo mirties baimės žmogus įsisąmonina mirtį ir ją priima, bet neužsiima neigimu ir bėgimu. Partizanė Jadvyga Brazauskaitė prisimena savo kankinimus, kai buvo svarbiausia nieko neišduoti: „… netgi per tardymą vienu metu aš jau sakiau: nušaukit mane. Nebijai mirt, nieko, bet svarbiausia, kad tu neišduotum.“ Ji atskleidžia, kad tokį aiškų supratimą įgijo dėl patriotinio auklėjimo šeimoje ir gimnazijoje, kur buvo aiškiai perteikta: išdavystė baisiau mirties. Tuo tarpu aukščiausios vertybės – Dievas ir Tėvynė, tad jos tėtis, šaulių būrio vadas, Trispalvę iškeldavo kiekvieną Vasario 16-ąją net tada, kai tai nebuvo privaloma, kai kiti to nedarydavo. Tokie kovotojai veikė degdami gyvenimą įprasminančia idėja – partizanams tai buvo laisvės idėja. Vyriausios partizanų vadovybės ryšininkė Rožė Jankevičiūtė-Žalnieriūnienė, kuri kankinama mieliau rinkosi mirti pati įbesdama adatą sau į širdį, bet išgyveno, sako aiškiai: „Ir visų partizanų buvo svajonė – Lietuvos laisvė“, o apie save paprastai: „Nebereikia tos pagarbos. Lietuva laisva. Man daugiau nieko nereikia“ ir priduria jau mus įpareigodama: „O kad ji būtų laisva, tai čia nuo jūsų priklauso.“

Tvirta dvasia šiandien

Paviršutiniškai žiūrėdami gal abejotume, ar šiandien yra prasmės apie tai kalbėti. Vis dėlto esu tikra, kad būtent tvirtos dvasios didvyriai įkvepia ir pakelia žygiams, net jei tai paprastas pasiryžimas anksti keltis, sportuoti ar mesti rūkyti. Analitiškai žvelgdami kalbame apie didvyriškumą, herojaus archetipą, iškylantį jau asmenybei vystantis, kuomet reikia atsiskirti nuo tėvų ir tapti savarankiška asmenybe. Tuo tarpu subrendęs herojus – tai sveika, gerai integruota asmenybė, gyvenanti pilnavertį gyvenimą. Ji užsiėmusi prasmingu darbu ir kūryba, turi sveikus ir turtinančius santykius, gerai valdo emocijas, nesureikšmina smulkmenų, moka ilsėtis, žaisti ir juoktis, turi savo gyvą mitą apie gyvenimą ir mirtį, gyvena dvasinį, vertybių gyvenimą, yra gerai įsišaknijusi savo kultūroje. Pabrėžiu, kad subrendęs didvyris ar didmoterė jau aiškiai suvokia vertybes, nes tik jos teikia tvirtą pagrindą ir įkvepia tvirtą dvasią. Tik jos leidžia atlaikyti darbines įtampas, kuomet jų vadovaujamos įmonės plečiasi, imasi vis ambicingesnių darbų, o darbuotojams reikia stabilumo ir paramos. Tik pasiektas vidinis aiškumas leidžia nesugriūti pablogėjus įmonės rezultatams ir prasidėjus gyvenimo sukrėtimams: išsiskyrimams, ligoms, traumoms, mirtims. Štai vienas iš Arūno Matelio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ herojų šypsodamasis pasakoja, kaip patyręs traumą nejausdamas kojų toliau važiavo dviračių lenktynėse, kad jas baigtų, taip gelbėdamas visą komandą. Jo vertybė – komandos dvasia, o jo didvyriškumas matuojamas ne asmeninėmis pergalėmis, o ištverme ir pasiaukojimu dėl visos komandos. Kur tai girdėjome? Juk šis supratimas labai artimas visų tikrųjų karių, o tarp jų – ir Lietuvos laisvės kovotojų, vertybėms. Didžioji plaukikė Rūta Meilutytė išgyvenusi depresiją ir toliau siekia pergalių atkakliu darbu, tuo kitus įkvėpdama ne tik mokytis plaukti, bet ir bendrai nenuleisti rankų vos ištikus sunkumams. Šie didieji žmonės – vieni iš mūsų, jie greta, jie gyvena dabar, o jų tvirta dvasia išugdyta vargų, kasdienių pastangų ir nesėkmių, palaikoma tikėjimo tuo, ką jie daro, ir aiškios vizijos. Jie neduoda stebuklingų receptų, šypsosi ir lieka natūraliai kuklūs. Štai Rūta sako labai paprastai, kad reikia išsikelti mažus tikslus ir kasdien žengti bent po žingsnį, išlaikant discipliną, ir džiaugtis mažomis pergalėmis. O pabrėždama vizualizaciją olimpinė čempionė man vėl primena didžiųjų psichologų minimą vaizduotės svarbą įveikiant sunkiausias gyvenimo situacijas. Tad svajok, bet suvok ribas, įprasmink, tikėk ir veik – šitaip išsilaisvinsi nuo baimių gyventi ir mirti.

Campbell, Joseph. Herojus su tūkstančiu veidų. Vilnius, Tyto Alba, 2015

Jung, Carl Gustav. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai. Vilnius, Margi raštai, 2010

Vaitkevičienė, Daiva. Paukštė, kylanti iš pelenų: pomirtinis persikūnijimas pasakose. Tautosakos darbai, 2013, t. 46, p. 71–106.

Žinių radijo laida „Pasimatymai“: Beata Tiškevič kalbina Rūta Meilutytę https://www.youtube.com/watch?v=8gZb59S5xcM