Tamsa prieš šviesą: Kalėdų belaukiant

Atsakymai į žurnalo “Sveikas žmogus” klausimus.

1. Kodėl nuo seno adventas skirtas ramybei ir susikaupimui? 

Religinės šventės tiek anksčiau, tiek dabar suteikia žmogaus gyvenimui struktūrą ir ritmą, apimdamos visus kalendorinius metus ir esmines žmogaus gyvenimo temas. Pati šventė neapsiriboja vien konkrečia diena, jai yra kurį laiką ruošiamasi ir ji išgyvenama keletą dienų, kurias neretai vadina virsmu. Aiškiausias virsmas vyksta gamtoje, tačiau religinė šventė susijusi ir su vidiniu žmogaus virsmu, jo būsenos kaita, kuriai sustiprinti religinė šventė greičiausiai ir yra skirta. Adventas, kalėdinių švenčių ciklo dalis, prasideda tamsiausiu metu laiku, kuomet visa gamta vis labiau apmiršta, yra drėgna ir šalta. Neatsitiktinai tikima, kad tai vėlių metas, prasidėjęs dar nuo Vėlinių. Ir žmogaus siela turėtų rimti kartu su gamta, patirti veiklumo sumažėjimą, labiau panirti į vidinius išgyvenimus, savęs apmąstymą. Taip aiškinama ir vadinamosios sezoninės depresijos gilesnė prasmė – ji priverčia susitelkti ties vidiniais sielos turiniais, kad vėl sukauptumėme energijos naujai veiklai, kūrybai. Štai senųjų advento žaidimų, ratelių, dainų turinys susijęs su viltimi, nes kupinas piršlybų, vedybų motyvų, nors melodijos, tonacija atitinka advento rimtį. Ruošiamasi būsimam Saulės sugrįžimui, kuris prasideda per pačias Kūčias, užbaigiančias adventą. Krikščionims adventas baigiasi sulaukus Kristaus gimimo – kaskart naujos išganymo vilties gimimo.

2. Kiek to reikia šiuolaikiniam žmogui? 

Manau, kad šiuolaikiniam žmogui to labai reikia. Juk šventė – tai pirmiausia susitikimas su šventybe, kuri priartėja prie žmogaus, įsilieja į patį žmogų. Tai pakylėjantis išgyvenimas, pilnas pagarbos, stebuklo, ypatingas dvasinis potyris, ir jis turi galios transformuoti asmenybę. Tačiau tam reikia ir pasirengimo, ir nusiteikimo, ir sugebėjimo prisiliesti prie iracionalių patirčių, nepasitikėti vienpusišku racionalumu ir nesusitelkti vien ties materialiais šventės aspektais. Šiuolaikinis žmogus, deja, negali ar sunkiai gali susikaupti ramiam metų apmąstymui, vidinėms patirtims, nes jis verčiamas nuolat sunkiai dirbti. Moksleiviai ir jų tėvai verčiami keltis dar naktį, kad spėtų į pamokas, ir nekeista, kad pirmąsias valandas pamokose ir darbe dar miega. Studentai baigia semestrus, dėstytojai vargsta kartu su jais. Samdomi darbuotojai įmonėse ir įstaigose baigia ataskaitinius metus, ir prieškalėdinis laikotarpis tampa ne rimtas ir ramus, o beprotiško lėkimo ir streso košmaras. Dar prisideda kalėdinių dovanų kaštligė, skatinama prekybininkų, kurie ir patys kaip išprotėję siekia kuo didesnių apyvartų. Visam tam žmogaus psichika ir kūnas prieštarauja, nes kartu su gamta patiria energijos sumažėjimą, ir manyčiau, kad su šiuo konfliktu susijusios padažnėjusios ligos. “Šiandien tarp vadinamųjų neurotikų esama nemaža tokių, kurie ankstesniais laikais visai nebūtų buvę tokie, t.y. vidujai susidvejinę. Jei jie būtų gyvenę tokiais laikais ir tokioje aplinkoje, kur žmogus per mitą dar buvo susijęs su protėvių pasauliu, o per jį – ir su išgyvenama, o ne tik iš šalies stebima gamta, jų nebūtų ištikęs šis susidvejinimas. Kalbu apie žmones, kurie nepakelia mito praradimo ir negali nei rasti kelio į ištorinį pasaulį, t.y. susidaryti gamtamokslinį pasaulėvaizdį, nei pasitenkinti intelektualiu vaizduotės pagimdytų žodžių žaidimu, neturinčiu nė menkiausio sąlyčio su išmintimi. Šios mūsų laikų dvasinio susiskaldymo aukos tėra vadinamieji „fakultatyvūs neurotikai“, tariami ligoniai. Jie pasveiksta tuo momentu, kai tik užsiveria praraja tarp jų ego ir pasąmonės.“ (C.G. Jung. Atsiminimai, vizijos, apmąstymai, p. 205)

3. Adventas – ne tik ramybės, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai ano pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Kodėl tikima mistika?

Paslaptis traukia žmogų nuo jo atsiradimo, ir visų laikų žmogus bando paslaptį savaip įminti. Traukia žiūrėti į žvaigždėtą dangų ir apmąstyti savo ryšį su žvaigždžių judėjimu, pasakoti istorijas apie pasaulio pradžią ir pabaigą, kurti mitus, sekti pasakas, dainuoti dainas apie gyvenimą, meilę ir mirtį. Dabartinis žmogus išgyvena mito ilgesį, kuomet žmonių ir dievų pasaulis buvo vientisas, kuriame dievai teikė aiškias pasaulio vertybines, psichologines ir net geografines koordinates. Kai trūksta tokio mitinio pasaulio vientisumo išgyvenimo, tuomet atsiranda praraja ir joje gimsta baimės. Sutrikusi kolektyvinė sąmonė vėl ir vėl pasakoja istorijas apie prievartą ir neviltį – kas vakarą įjungus televizorių retas kanalas parodys ką kita. Tačiau mitinės tvarkos, ryšio su dievybe ilgesys išlieka, ir jis reiškiasi įvairiais pavidalais, tradiciniais ir netradiciniais.

 4. Senoliai tikėjo, kad šiuo tamsiuoju metu aplink slankioja dvasios, kurios tik ir taikosi pakenkti žmonėms ir jų darbams, žiemkenčių pasėliams, gyvuliams. Nevalia būdavo ir ilgai vakaroti, ypač po vidurnakčio, nes piktosios dvasios žmones persekioja – jos pasibeldžia į langus ir, kas pasižiūri, tas neišvengia mirties. Kodėl yra baimė, kad gali pakenkti? Tautosakoje tuo metu dažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos būtybės, padaugėja tikėjimų ir burtų. Su kuo tai galima sieti?

Mitologas Norbertas Vėlius teigia, kad „Kūčių šventės uždarumas, šeimyninis pobūdis, pagarba seniesiems ir daugelis kitų bruožų perša mintį, jog ši šventė smarkiai susijusi su protėvių kultu ir mirusiaisiais.“ (N. Vėlius. Senovės lietuvių pasaulėžiūra, p. 141) Adventas – neatskiriama šios šventės dalis, kaip jau minėjau. Tuo tarpu Velnias senajame tikėjime buvo svarbiausias mirusiųjų globėjas, anot N.Vėliaus, ir šis vaizdinys labai skiriasi nuo krikščioniškojo velnio. Turbūt Lietuvoje nieko nestebina, kad tamsiausio, drėgniausio metų laiko šventės susijusios su mirusiaisiais, juk daugeliui ir dabar mirtis natūraliai asocijuojasi su tamsa ir šalčiu, o gyvybė – su šviesa ir šiluma. Čia susiduriame su archetipiniais psichikos klodais, kurie bendri visai žmonijai, todėl ir skirtingų tautų mitologijose rasime panašius vaizdinius, panašius švenčių ciklus.

5. Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu. Verti dėmesio yra Kūčių burtai. Iš po staltiesės būdavo traukiamas šienas: ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kodėl žmonės nori sužinoti ateitį?

Žmogui būdinga nerimauti patiriant nežinomybę, ir jis visokiais būdais siekia kontroliuoti savo gyvenimą, kad sumažintų tą nerimą. Merginoms anuomet būdavo ypač aktualu ištekėti, moterims – susilaukti vaikų, šeimai – sulaukti gero derliaus. Ateities burtai suteikia tam tikrą kontrolės pojūtį, viltį, lūkesčius, kurie po to nukreipia veiksmus – tuo būdu vėl reguliuoja psichinį gyvenimą ir elgesį. Minėjau, kad šventės ir rengimasis šventėms suteikia struktūrą ir net prasmę visam žmogaus gyvenimui.

6. Dalis maisto būdavo atiduodama vėlėms, paaukojama dievams. Prėskučiai: vienas iš aiškinimų –  prėskutis vaizduoja duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti (Ignalinos raj.). Baigus valgyti Kūčias, vėl pasimelsdavo už šeimos mirusius – senelius, prosenelius. Vidurio ir Rytų Lietuvoje aukštaičiai stalą nakčiai palieka padengtą, šaukštus apverčia kniūbsčius. Seneliai aiškindavo, kad šią naktį susirenka Kūčių vakarienės protėvių ir kitų mirusių šeimos narių vėlės. Ką galite pasakyti apie nenutrūkstamą ryšį su protėviais? Jeigu rytą rasdavo šaukštą atverstą, sakydavo, kad jo savininkas tais metais mirs, kad jį pasiims pas save Kūčių naktį valgęs šiuo šaukštu velionis (Širvintų raj., Musninkų apylinkė). Ar tai mirties baimė?

Iš tiesų, lietuviai gerbia ir atsimena savo protėvius ne tik per Kūčias, bet net keliose šventėse. Psichologiškai galime aiškinti, kad tai suteikia tęstinumo ir tapatumo išgyvenimus, būtinus sveikai žmogaus asmenybei. Senelių darbai ir patirtys toliau mums kalba, tebegyvena per mus, o mes savo sukauptą patirtį perduosime toliau, savo ar kitų vaikams. Toks žinojimas suteikia saugumą, savigarbą, skatina dėkingumą ir norą dalintis, didina psichologinį komfortą. Žinodami, kad protėviai čia pat, tamsioje namų kertėje, ar tikėdami, kad jie aplanko mus per šventes, mato ir girdi mus, mes ir su savo mirtimi labiau susidraugaujame. Anksčiau mirtis buvo nuolat šalia, juk žmonės mirdavo dar kūdikiai, vaikai, žmones šlavė nepagydomų ligų epidemijos. Augant pragyvenimo lygiui, tikint medicinos laimėjimais auga ir žmonių lūkesčiai: štai iš sėkmingo bankininko esu girdėjusi, kad jis tikisi gyventi ne mažiau kaip 120, o gal ir 150 metų, jo vaikai jau gyvens ir 200 metų. Žinoma, jo norai pagrįsti mokslo atradimais, tačiau neigia kitus nekontroliuojamus faktorius, kaip virusų mutacijas ar aplinkos poveikį, kuriuos žmogus anksčiau irgi priskirdavo dievų įtakai. Šiuolaikinis žmogus yra ypač linkęs bijoti mirties ir gyvena taip, tartum būtų nemirtingas, neigdamas mirtį. Neigiama bendrai tamsioji gyvenimo ir savo sielos pusė – siekiama išstumti sunkius jausmus, kaip liūdesį, nerimą, pyktį, pavydą, akcentuojamas vystymasis, gausa, gerovė, sėkmė. Štai tamsusis metų laikas ir tamsios sielos būsenos artėjant metų pabaigai ir priverčia vėl atsigręžti į pilną gyvenimo ir mirties tikrovę, kartu neprarandant vilties.

7. Adventas pažadina ilgesį, suteikia kryptį mūsų troškimams ir dovanoja viltį, kad Tas, kurio buvimas gali užpildyti mūsų ilgesio bedugnes, tikrai atėjo, ateina ir ateis į mūsų gyvenimus. Kodėl laukiama kažko? O gal tai tiesiog nesąrankiškumas, laukimas kad kažkas kitas valdo tavo gyvenimą?

Pastaruoju metu labiausiai plinta pasaulio pabaigos mitas. Vertinčiau jį kaip kolektyvinės sąmonės atsaką į visišką vertybinių koordinačių praradimą, ryšio su giliausia savastimi, kuri vienija priešybes ir suteikia prasmę, praradimą. Gal net jaučiamės kalti dėl baisios žmogiškosios destrukcijos, kuria baigiame sunaikinti visa, kas gyva, net ir save? Kolektyviniu mastu ilgimės naujo pasaulio, vertybių atgimimo, tvarkos, vilties ir meilės, ir norėtumėme pabaigti dabartinę destruktyvią epochą. Ir individualios psichikos lygyje žmogus turi kaskart marinti senus, atgyvenusius elgesio stereotipus, nuostatas, o gimdyti naują save. Kaskart turi atsinaujinti, kad liktum gyvybingas, kūrybingas, įdomus sau ir kitiems, visapusiškas. Metų ciklo šventės padeda tokiam vidiniam virsmui, jos suteikia progą prisiliesti prie giliausių vidinių klodų, kuriuose dar gyvena mitas, paslaptis – archetipinių žmogiškosios būties klodų. Labai svarbu jai atsiverti, kad ji keistų, judintų, atnaujintų asmenybę.